Amžinoji klajūnė

Amžinoji klajūnė. Apie pianistę Aldoną Dvarionaitę. Sudarytoja Audronė Girdzijauskaitė. Vilnius, "Krantai", 2004, 383 p.

"Savo rankose Jūs laikote knygą apie įžymią Lietuvos pianistę Aldoną Dvarionaitę – taurią ir romantiškai neramią sielą, ekspresyvią ir kontrastingą dramatiško likimo individualybę. Ši knyga kažkuo panaši į kregždės lizdą, sudėtą iš Aldonai artimų, daugiausia muzikos pasaulio žmonių prisiminimų ir pasakojimų, jos pačios rašinių apie brangius ir įdomius jai žmones ir laiškų, kurie atspindi jos aistringą ir begalinę meilę muzikai", – rašo Audronė Girdzijauskaitė.

Ši knyga taip pat panaši ir į nostalgišką prisiminimų vakarą, saloną. Čia skamba muzika, nes knyga išleista su kompaktine plokštele: Aldona Dvarionaitė skambina Balio Dvariono ir Fryderyko Chopino kūrinius (įrašai iš Gdansko muzikos įrašų studijos ir Lietuvos radijo ir televizijos archyvų). Čia susirinko A. Dvarionaitės giminės, draugai bei pažįstami. Audronė Girdzijauskaitė, kaip šio salono šeimininkė, prieina prie kiekvieno, pakalbina, protingai ir taktiškai suveda svečius į mažesnius būrelius, padeda kuo geriau jiems atsiskleisti nepamirštant svarbiausio: čia kalbama apie A. Dvarionaitę. Kalbama patetiškai ir švelniai, susižavėjus ir baikščiai. Vieni prisipažįsta meilę, kiti lyg prašo atleidimo.

Knygą sudaro 3 dalys. Pirma – 32-iejų (!) visuomenėje gerai žinomų žmonių prisiminimai. Sąrašas išties intriguojantis: pati A. Girdzijauskaitė, Jurgis ir Justas Dvarionai, R. Mikėnaitė, E. Gedgaudas, M. Azizbekova, V. Laurušas, P. Geniušas, J. Andrejevas, D. Katkus, R. ir Z. Ibelhauptai, A. Jacovskytė, J. Mekas, I. Lazko, L.P. Bermanas ir kt. Esė ir laiškai, o daugiausia – pokalbiai su knygos sudarytoja. Legendinė Dvarionų namų atmosfera, A. Dvarionaitė vaikystėje, studijų metais, scenoje, užkulisiuose, namuose, svečiuose, klasėje, gamtoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Kokia ji buvo? Kokia nebuvo? Kaip elgdavosi, kaip vertino vienus ar kitus gyvenimo momentus? Pašnekovai dalijasi savo įspūdžiais, bando suformuluoti apibrėžimą – asmenybei ir pianistei. Kad asmenybė buvo nepaprasta – aišku iš prisiminimų: atrodo, pašnekovai galėtų kalbėti apie A. Dvarionaitę be paliovos. Skambinimą, interpretaciją žodžiais sunku apibūdinti, bet vertinimai nepakimba ore: skaitytojas pats gali pasiklausyti CD.

Antroje dalyje kalba pati A. Dvarionaitė: čia rūpestingai sudėti jos rašyti straipsniai, interviu ir laiškai.

Trečioje dalyje – žymaus lenkų muzikologo Krzystofo Drobos prisiminimai ir "Muzikinis "dvejukės" klubas": Lenkijos radijo antrosios programos gyvojo eterio pokalbių laida, skirta A. Dvarionaitei. Studijoje – muzikologai Andrzejus Chłopeckis ir K. Droba, dokumentininkas Maciejus Drygasas, o telefonu prie jų prisijungia Vytautas Landsbergis, dirigentė bei kompozitorė Joanna Wnuk-Nazarowa, muzikos kritikas Stanisławas Koszas ir kiti. Ir vėl, kokia Ji buvo, ką ir kaip skambindavo, ką mėgo, kodėl būtent taip susiklostė likimas…

Forma, turiniu ir stiliumi ši knyga unisonu ataidi pačios A. Dvarionaitės romantišką braižą. Pritinka. Čia skamba visos romantizmo emocijos: meilė Tėvynei, šeimai, draugams, pasiaukojimas ir t.t. Nestinga intymumo ir patoso, net didaktikos, anekdotinių situacijų, juoko ir liūdesio, net snobiškų bravūrų ir lyrikos. Skaitydamas įsitikini, kad net mažiausi Jos poelgiai, detalės itin stipriai paveikdavo aplinkinius.

Knygoje nėra sistemingos A. Dvarionaitės skambinimo analizės, knyga skirta ne tik muzikologams (netgi visai ne jiems). Tai kitas – salono, nostalgiško prisiminimų vakaro – žanras. Nors A. Girdzijauskaitė nepraleido progos ir kiekvieną pašnekovą muzikantą pabandė priversti įvertinti A. Dvarionaitės meną. Todėl nieko netrūksta – portretas gyvas ir išsamus.

Knyga skaitoma vienu prisėdimu. Bet vėliau, jau perskaičius, kyla noras grįžti, dar kartą lėtai perskaityti vieną ar kitą vietą. Tai komplimentai sudarytojai. Turbūt nepaleidžia ir A. Dvarionaitės "stipriai veikiantis laukas" (P. Geniušas), arba, anot lenkų muzikologų, – "burtai", "charizma".

Junija Galejeva