Užgesusi šviesa

Adeodatas Tauragis M. Vitzbelio nuotr.

Kartais netektis būna gailestinga. Šįkart ji per daug staigi ir žiauri visiems, kas turėjo laimės ir garbės bendrauti ir dirbti su vienu šviesiausių muzikinio pasaulio asmenybių – muzikologu, muzikos akademijos docentu Adeodatu Tauragiu. Jo netekome balandžio 8-ąją.

Meiliai vadinome Jį Metru. Prancūziškai Maītre – Mokytojas, geras mokslo ir meno žinovas. Ilgai galvoję nerastume didesnio erudito už Adeodatą Tauragį. Pagarbiai vadinau Jį ir kitaip – Profesoriumi. Daugeliui Jis – bene verčiausias šio vardo, ir tik keistoms, objektyvioms ar subjektyvioms aplinkybėms sutapus ir sutrukdžius, oficialiai tebuvo docentas.

Visiems reikėjo skvarbaus Profesoriaus proto, fenomenalių žinių, nenuilstamo darbštumo. Įpratome – niekados neatsisakys: patars, padės, metęs svarbius savo darbus, puls įveikti kitam kilusias kliūtis arba padės pasiekti norimas aukštumas. Žinau, kad ne visų ir ačiū pasakyta. Beje, tai padaryti nebuvo lengva. Kuklus Mokytojas nepatogiausiai jausdavosi, kai Jam buvo dėkojama. Tie neištarti dėkingumo žodžiai telieka skola.

Be Metro plunksnos neapsiėjo daugelis muzikos vadovėlių, šimtai muzikos įrašų anotacijų, menui skirtų laikraščių puslapių. Radijo, televizijos laidos, koncertai, kuriuos vesdavo muzikologas, praturtino ne tik eilinį žiūrovą, bet ir muziką profesionalą. Adeodatas Tauragis – lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys, tikrasis įkvėpėjas, siela ir variklis. Kaip rašė G. Zemlickas laikraštyje "Mokslo Lietuva" (2004 m. vasario 19 d., Nr. 4), "(...) be A. Tauragio erudicijos, kantrybės ir darbštumo šie enciklopedijos tomai būtų kitokie, o veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos. Visai neatsitiktinai Lietuvos muzikos akademijos rektorius ir šios enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos pirmininkas prof. Juozas Antanavičius šiuos du tomus vadina "Tauragio enciklopedija".

Sklaidė Profesorius savo enciklopedijos puslapius ir nuoširdžiai džiaugėsi tais, apie kuriuos ten rašoma. Tik trečiojo tomo, kuriame kukliai ir sausai bus surašyti reikšmingi garbiojo Metro darbai, nesulaukė... Profesorius tikėjo – Jo kruopščiai kaupta informacija, įrašai, po šapelį dėliojamos muzikos istorijos detalės pasitarnaus kolegoms, studentams. Pastarieji tik vėliau suvokdavo ir įvertindavo tai, kad dėstytojo reiklumas visų pirma sau, tik paskui kitam, bekompromisinis charakteris, meilė tiesai ir atsidavimas darbui – tai neeilinės asmenybės bruožų pavyzdys, kurį ne kiekvienas dėstytojas galėtų suteikti greta žinių. Nė vienas studentas, net ir tie, kurie kada nors bandė atsainiai pažvelgti į muzikos istorijos kursą ir bijojo dėstytojo griežtumo, nepaliko Muzikos akademijos be pagarbos ir dėkingumo Metrui. Būsimiems (o ir esamiems) muzikologams juo labiau – Profesorius buvo muzikologo etalonas, mokslinio, istoriško mąstymo ir atsakomybės pavyzdys. Atsakomybės už kiekvieną datą, kiekvieną žodį, kablelį, raidę. Ar tikrai visi suvokia, kad kiekviena tiksli, patikima detalė – tai tų mokslinių darbų, straipsnių ir storų knygų pamatas ir vertė? Tik dažniausiai lyg ir nematoma. Kaip ir mūsų Profesorius. Kasdienybės rutinoje ir savų darbų sūkuryje įsisukę Jo nematėme, nesupratome, Jam nepadėjome. Pagarsėjęs Metro charakteris to ir neleido daryti. Net artimiausioms bendradarbėms, draugams, net šeimai, kurią be galo mylėjo. Taip šviesa, kas vakarą degusi beveik iki vidurnakčio vieninteliame Jo kabineto Muzikos akademijoje lange, – užgeso, palikusi neįmenamą mįslę – ar būtų buvę kitaip?

Per daug netekome. Nežinia, ar rasis pajėgiančių įgyvendinti visus Profesoriaus užmojus, sumažinti kalnus suplanuotų darbų, neparašytų knygų, straipsnių, neparengtų studijų, nesugalvotų išradingų užduočių studentams? Kai įsibridę į savo (ne)reikalingus darbus kada nors pajusime, kad atsakingai siekiame tiesos – gal tada pajėgsime susigrąžinti bent dalelę tos dvasinės šviesos, kuria spinduliavo mylimas Metras, Profesorius Adeodatas Tauragis.

Laimutė Ligeikaitė