Kinas

Gražiau už gyvenimą

nauji filmai

iliustracija

Timas Burtonas – iš tų režisierių, kurie stengiasi neturėti nieko bendra su išorine realybe. Jo keistų, kartais liūdnų, bet visada ir juokingų istorijų personažai – Edvardas Žirkliarankis, "Vabalų sulčių" numirėlių pora, Betmenas ar net "blogiausias visų laikų režisierius" Edas Woodas sąmoningai linkę gyventi fantazijų pasaulyje, kuris, beje, visada turi tikslias nuorodas į kino istoriją. Galima net pasakyti, kad fantazijos pasaulis Burtonui sutampa su tuo, kurį sukūrė dar vokiečių ekspresionistai. Tačiau tas pasaulis, kad ir koks būtų neįprastas, deformuotas, pakeistas pagal turbūt vienam režisieriui žinomus dėsnius, niekad nedvelkė tik "Daktaro Kaligario kabineto" ar "Nosferatu" siaubu ir nerimu. Net, mano galva, tobuliausiame formos požiūriu Burtono filme "Raitelis be galvos" ("Sleepy Hollow") atsirado vietos subtiliam humorui ir pasvarstymams apie intelekto sugebėjimą įsigilinti į fantazijos paslaptis.

Naujausiame savo filme "Mano gyvenimo žuvis" ("The Big Fish", JAV, 2004), Burtonas, ko gero, labiausiai priartėja prie realybės, nors visas filmas yra bandymas įrodyti, kad kiekvieno mūsų asmeninė atmintis, nepaisant nieko, yra daug tikslesnė už tikslius ir nešališkus faktus. Sukurtas pagal Lietuvoje nežinomą Danielio Wallace’o knygą, filmas pasakoja apie sudėtingus tėvo ir sūnaus Blumų santykius. Sūnui Viljamui (Billy Crudup) taip nusibodo tėvo – sėkmingo prekybininko – fantazijos, kad jis pasirengęs nuo jų pabėgti net į Paryžių. Tačiau tėvui (nuostabus Alberto Finney vaidmuo) sunkiai susirgus, sūnus grįžta namo, kad susitaikytų ir pagaliau suprastų, jog neįmanomos fantazijos, lydėjusios Viljamą nuo pat vaikystės, yra tiesa. Iš pradžių nustebinęs geraširdžio milžino (Matthew McGory), vilkolakio cirko direktoriaus (Danny DeVito), melancholiško poeto, kuris sugeba plėšti bankus (Steve Buscemi) ar Siamo dvynių iš Šiaurės Korėjos ir įspūdingos raganos (Helena Bonham-Carter) vaizdais, režisierius leidžia pasakojimui rutuliotis taip, kad senasis Blumas dar kartą sugrįžtų į savo jaunystę (jaunąjį Blumą suvaidino Ewanas McGregoras), kurioje viskas ir atsitiko iš tikrųjų.

Blumo jaunystės, tiksliau, 6-ojo dešimtmečio Alabama – tai savotiškas magiškojo realizmo, bet kartu ir Holivudo legendų Makondas, kuriame gali atsitikti viskas. Kiekvienas susitikimas su keistuoliais Edvardui Blumui tampa inicijacija į gyvenimą, kuris iš tikrųjų prasidės tik tada, kai jis sutiks savo mylimąją (jaunąją gražuolę vaidina Alice Lohman), tapusią jo sūnaus motina (Jessica Lange). Toji kelionė mitiška – neatsitiktinai Evardas septynerius metus mėžia cirko mėšlą tarsi koks nors Heraklis, o pagrindinių herojų – tėvo ir sūnaus – pavardė verčia prisiminti garsų klajoklį iš Dublino, filmo žuvis taip pat turi pačių įvairiausių simbolinių prasmių, juk tai ir Kristaus metafora. Tačiau "Mano gyvenimo žuvis" yra ir kelionė į simbolišką tėvo ir sūnaus susitaikymą. Man jis pasirodė ir labai asmeniškas, juk neatsitiktinai Burtonas šį filmą kūrė po tėvo mirties, kaip ir Viljamas laukdamas savo pirmagimio gimimo.

Pasakoti apie sudėtingus, kartais labai asmeniškus dalykus, pasirinkus šiuolaikinės, kinematografinių nuorodų prisodrintos pasakos formą, nėra lengva. Gal todėl "Mano gyvenimo žuvis" kartais ima strigti pusiaukelėje tarp tikrovės ir fantazijos, o kai kurios pasakojimo linijos (pavyzdžiui, raganos) taip ir lieka neišrutuliotos iki galo. Tačiau ir vėl stulbina Burtono sugebėjimas materializuoti ekrane nepaprasto grožio fantazijas. Paradoksas, bet būtent jos suteikia autentiškumo pasakojimui apie skausmingą tėvo ir sūnaus suartėjimą. Gerai, kad jis įvyko. Dažnai tam tiesiog pristinga laiko ir noro, todėl taip mažai žinome apie savo tėvus, nors kiekvienas jų turi savo gyvenimo žuvį, apie kurią gal norėtų mums papasakoti.

Živilė Pipinytė