Viešas klausimas

Atkūrus nepriklausomybę, naujų paminklų statymo sąjūdį lydėjo nevaisingos diskusijos, ginčai, nesutarimai aiškinantis, kaip įamžinti asmenį, svarbų istorinį įvykį. Nusistovėjo formali ir griežta paminklų viešumoje kūrimo procedūra – užsakovai rengia projekto sąlygas, suformuoja sprendimus priimančią komisiją, skelbia viešą konkursą. Jam įvykus, po pirmo, antro ar trečio turo skelbiamas pirmos, antros ar trečios vietos nugalėtojas. Šiandien gal tik nedaugelis pamena ilgas 1988 m. diskusija aiškinantis, kam – Vilniaus įkūrimui ar Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui statomas paminklas Katedros aikštėje. Tik ką pasibaigė pakartotinis paminklo Vincui Kudirkai konkursas.Taip ir neapsisprendus, kam – asmeniui ar tautinei giesmei kuriamas paminklas, atrinkti nugalėję projektai, kurių autoriai toliau tobulins, o vienas jų įgyvendins savo sumanymą.

Pripratusi prie nusistovėjusios tvarkos nekantraudama laukiau, kada bus paskelbtas konkursas sukurti skulptūrai naujoje Europos aikštėje Vilniuje. Mat tikėjausi, kad nauja erdvė, aktuali tema sutelks įvairių pasaulėžiūrų menininkus ir padės atsinaujinti paminklinės skulptūros raiškai. Todėl nustebau patyrusi, kad jau apsispręsta, koks ir kieno kūrinys papuoš naująją Europos aikštę. Klausdama, kaip ir kodėl taip atsitiko, nediskutuoju dėl pasiūlymo, o tik atkreipiu dėmesį į išimtinį ir nemotyvuotą nusistovėjusios procedūros pažeidimą. Juk jei naujoji Europos aikštė yra vieša erdvė, joje statomos skulptūros turi būti atrenkamos skelbiant viešą konkursą.

Dr. Elona Lubytė, AICA Lietuvos sekcijos pirmininkė