Literatūra

Ar patogiai įsitaisėte?

Steve Connor

iliustracija
Marina Abramović. Performansas "Ritmas 10". 1973 m.

Tuomet sukąskite dantis ir pasiruoškite kentėti. Londono mokslo muziejuje neseniai atidaryta paroda, kurios tema – fizinis skausmas. Ta proga "The Independent" žurnalistas Steve’as Connoras aptaria skausmo reikšmes, o keletas žymių kentėtojų aiškina, kodėl pasirinko skausmą: dėl gyvenimo, dėl meno, dėl garbės ar tiesiog dėl malonumo. Skausmas, beje, yra ir viena pagrindinių šiuolaikinio meno temų bei raiškos priemonių.

Kokie būtume be skausmo? Ar tiesa, kad be skausmo nėra ir laimėjimų? O koks yra "skausmo, aistros, atjautos ir jautrumo" santykis, kurį tyrinėja parodos Mokslo muziejuje autoriai? Kad ir kaip keistai visa tai gali atrodyti malonumo besivaikančiai visuomenei, skausmas reikalingas. Yra žmonių, nuo gimimo nesugebančių jausti skausmo – juos nuolat persekioja siaubingos vaikystės traumos ar nediagnozuotos ligos. Kaip kartą pasakė dr. John- sonas, "tapęs žvėrimi, atsikratai skausmo būti žmogumi".

Dabar šis esminis, bet nemalonus gyvenimo bruožas studijuojamas, suprantamas ir tyrinėjamas labiau nei bet kada. Žinome, kaip skausmas kyla, kodėl jis egzistuoja ir kaip dažniausiai – bet ne visada – galima jį palengvinti. Nors visi kada nors patiria skausmą, daugumai jis nebesukelia tokio abjektiško siaubo kaip mūsų protėviams. Už tai galime dėkoti morfijui, aspirinui ir daugybei kitų nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, kuriuos paprasčiausiai vadiname "nuskausminamaisiais".

Tačiau, nepaisant visų modernaus mokslo laimėjimų, negalime visiškai išsivaduoti iš skausmo tironijos. Maždaug 10 procentų žmonių kenčia stiprų, ilgalaikį, "chronišką" skausmą, o 20 procentų vėžio pacientų kamuoja pats blogiausias skausmas: jį sukelia tiesioginis kūno nervų pažeidimas, neatliekantis jokios biologinės funkcijos ir nepagydomas.

Dažniausiai skausmas kyla lyg stiprus, kertantis nemalonumo smūgis. Tai – "aštrus" skausmas, kurį daugelis supranta. Paliečiame karštą orkaitę, užlipame ant vinies ar pamirštame patraukti pirštą nuo užsiveriančių durų. Ši skausmo rūšis sukelia staigią reakciją – šalin nuo šaltinio. Mūsų sąmonė tokio reflektyvaus atsako nekontroliuoja, šį triuką atliekame per tūkstantąją sekundės dalį – jis ištobulėjo per milijonus evoliucijos metų. Tai – apsauginis skausmas, sukurtas tam, kad būtų išvengta didesnių kūno sužalojimų.

Kai slidinėdamas išsisuki kulkšnį, pirmiausia pajunti tokį skausmą. Bet jei sužeidimas rimtas, tuomet prasideda kita kančios forma. Tai – bukas skausmas, tvinkčiojantis, pykinantis ir varantis iš proto, jis net gali išsiurbti norą gyventi, gali trukti dienas, savaites ar net mėnesius. Infekcija ar uždegimas taip pat gali sukelti tokį skausmą – jis reikalingas tam, kad sužeistas kūnas pabūtų ramiai.

Skausmą pajuntame, kai tam tikros sensorinės nervų ląstelės paverčia dirgiklius, pavyzdžiui, karštį ar dūrius į odą, elektriniais impulsais, kurie siunčiami į smegenis stuburo kanalu. Kai nervai tampa itin jautrūs, kyla nesiliaujantis skausmas. Bet skausmas yra daugiau nei keletas elektrinių impulsų. Medicininis skausmo apibūdinimas nesibaigia fraze "nemaloni sensorinė ir emocinė patirtis". Skausmas turi ir subjektyvų matmenį: "Individas išmoksta vartoti šią sąvoką per ankstyvoje vaikystėje patirtas traumas". Tai paaiškina, kodėl kultūra ir auklėjimas susiję su skausmo samprata. Pavyzdžiui, sakoma, kad Šiaurės Europoje išaugę vyrai labiau linkę slėpti skausmą nei Pietų europiečiai. Skausmas – esminis sąmonės bruožas.

Gal mums ir atrodo, kad ištinusios kulkšnies skausmas kyla kulkšnyje, bet iš tikrųjų pojūtį generuoja smegenys. Iki XIX a. beveik nieko nežinota apie skausmo prigimtį. Tačiau jis buvo tokia pat gyvenimo dalis, kaip miegas ir maistas. Jo sukeliama kančia net buvo suvokiama kaip teisėta bausmė už nuodėmes. XVI a. daktaras Paracelsas vengdavo išrašyti to meto nuskausminamųjų, bijodamas įžeisti Bažnyčią. Po kelių šimtmečių kai kurie teologai pasmerkė chloroformo išradimo amoralumą. Anot jų, tikra atgaila reiškia kančią, o kančia reiškia skausmą.

Atimti skausmą buvo bedieviškas veiksmas ar bent jau priešinimasis gamtos dėsniams. Net apšvietos intelektualai manė, kad skausmas būtinas. Anot Descartes’o, skausmas moko sielą vengti tolesnių kūno sužalojimų. Tik kai 1853 m. pradėta masiškai pardavinėti nuskausminamuosius, pagaliau supratome, kad galime išsilaisvinti iš skausmo tironijos nebijodami Dievo keršto.

Gyva lėlė

"Nesimėgauju skausmu, tiesiog noriu gerai atrodyti."

48 m. Cindy Jackson iškentė 47 plastines operacijas.

Man visada lengviau kęsti fizinį skausmą, nei psichologinį, tad operacijos yra kompromisas. Esu labai jautri – jaunystėje nesitverdavau pykčiu, kai kritikuodavo, pavyzdžiui, mano didelę nosį. Jei jau galiu, užuot sielvartavusi, fiziškai pakentėti, tai taip ir padarysiu.

Daugumos operacijų metu labai ir neskaudėjo. Tai buvo tiesiog paviršinės manipuliacijos oda, kremzlėmis, riebalais, raumenimis. Tai panašiau į diskomfortą. Tikrai blogai buvo tada, kai atliko pjovė smakro kaulą ir žandikaulį. Man atliko sudėtingą operaciją, bet smakras buvo didelis ir jį reikėjo išardyti. To norėjau taip smarkiai, kad galėjau viską iškęsti.

Nelabai smagu, kai tatuiruoja antakius. Atrodo, lyg tūkstantis genių vienu metu stuksena į tavo akių obuolius. Tai buvo daroma su vietiniu nuskausminimu, bet jis nelabai efektyvus. Taigi aš tiesiog įsivaizdavau esanti saloje kažkur Ramiajame vandenyne, vėjas dvelkė pro palmių lapus, o mano kokteilyje skimbčiojo ledo gabalėliai.

Nesimėgauju skausmu, tiesiog noriu gerai atrodyti. Kai susikūriau norimą išvaizdą, operacijų nebereikėjo. Norėjau valdyti tą įspūdį, kurį kiti susidaro apie mane; norėjau pakeisti tai, ką kiti kritikavo. O skausmą taip pat valdau.

Boksininkas

"Tave valdo ne skausmo, o pažeminimo baimė."

42 m. Barry McGuiganas, buvęs pasaulio bokso čempionas

Boksuodamasis išmoksti pakantumo skausmui. Tavo imuninė sistema išmoksta su juo susidoroti. Juanas Laporte man sudavė stipriausią smūgį per mano sportinę karjerą. Tai buvo nepakartojama patirtis. Tingiai smogiau iš kairės, o jis dešine man skėlė į kairįjį žandikaulį po skruostikauliu. Galva apsisuko ratu. Patyriau tai, ką Ali paprastai vadindavo "mėlynais blyksniais" – viduje lyg kažkas sprogo. Paprastai visa, ką gali padaryti, yra tikėtis, kad tavo galva prašviesės greitai ir kad galėsi apsimesti, jog tau neskauda. Bet tas smūgis sukėlė didžiulį mėlyną blyksnį ir jausmą, kad visą kairę mano kūno pusę iš vidaus bado smeigtukais ir adatomis. Kai pažvelgiau į Laporte, atrodė, lyg būčiau įlipęs į automobilį, kurio visi langai aprasoję. Jo visiškai nemačiau. Bet netrukus jis ėmė ryškėti. Laikiausi jo lyg nuodėmės ir paleidau tik tada, kai atsistatė regėjimas. Visą tą laiką mano vidiniai smeigtukai ir adatos stengėsi išlįsti lauk. Bokse skausmas apibūdinamas pagal tai, kaip jis paveikia tavo sugebėjimą veikti. Boksininkas žino, kai priešininkui skauda, ir kaip šuo, jaučiantis barsuko neviltį, įkaista dar labiau. Taigi būtina slėpti skausmą, tai tampa instinktu. Boksas yra pakantumas skausmui, ir turi pakęsti vis didesnį skausmą – kylant karjeros laiptais smūgiai stiprėja. Tave valdo ne skausmo, bet pažeminimo baimė.

Performanso menininkas

"Labiau skauda, kai žaizda ima džiūti."

43 m. Franko B pjaustosi dėl meno

Dar būdamas studentas pradėjau naudoti savo kūną kaip drobę. Pirmojo performanso metu draugas man ant nugaros peiliuku išpjaustė žodį "demokratija". Tai turėjo iškelti laisvės klausimą. Labai skaudėjo. Kai įsmigo peilis, mėginau nesujudėti, bet, regis, surikau ir sukandau megztinį. Galiu ištverti skausmą, nes pats pasirenku jį sau suteikti. Neseniai atlikau performansą, kurio metu mano pilvo riebalų sluoksnyje išpjaunama žaizda. Labiau skauda, kai žaizda ima džiūti. Šio performanso metu žmonės įeina į kambarį ir sėdi su manimi akis į akį, o ta matoma žaizda svarbi, nes susiformuoja ryšys su jų emociniu skausmu. Kraujo praliejimo performansuose man į veną įduriama adata, tuomet siauru tilteliu nueinu prie drobės ir ant jos trykšta mano kraujas. Dažnai po performanso palūžtu ir verkiu, ir tas psichologinis skausmas yra smarkesnis nei fizinis. Kai kurie mėgaujasi skausmu, aš – ne.

Šokėja

"Skausmą siejau su tobulėjimu."

33 m. Agnes Oaks – Anglijos nacionalinio baleto solistė

1994 m. dalyvavau "Gulbių ežero" pastatyme jau pasitempusi koją. Paskui premjeros metu ta koja lūžo man atliekant šuolį. Šokau toliau iki antrojo veiksmo pabaigos, bet po to nebegalėjau tęsti, nes nebegalėjau priminti kojos. Šokas turi skausmą malšinančią galią, bet vos tik nulipau nuo scenos, nebegalėjau šokti toliau.

Mokiausi tarybinėje mokykloje – gimiau Estijoje, bet ten veikė rusų sistema. Taigi išaugau žinodama, kad baletas – ne visiems. Jis veikia prieš prigimtį – kai pagalvoju, ką darome su savo kūnais, logiška manyti, kad turi skaudėti, kitaip nieko nebus. Viena sena balerina sakė, kad jei atsibundi ir tau neskauda, reiškia, kad jau mirei. Mes visi geriame nuskausminamuosius.

Gali skambėti keistai, bet man patikdavo skausmas ir pastangos jį įveikti. Skausmą siejau su tobulėjimu. Dabar su tuo nebesutinku, bet skausmas manęs negąsdina.

Alpinistas

"Atrodė, kad jie mane nori išversti išvirkščią."

44 m. Markui Inglisui žemiau kelių amputuotos abi nušalusios kojos.

Nušalimas pats savaime nėra skausmingas. Tai – pulsuojantis, nemalonus skausmas. Tai – netikras skausmas. Skausmas buvo labiau psichologinis; skaudėjo dėl to, kad įstrigau. Nušalti blogai todėl, kad patikimos kojos virsta medinėmis lazdomis.

Jei pasiilgai fizinio skausmo, leisk tau nupjauti kojas. Juodžiausia diena mano gyvenime – kai atsibudęs Kalėdų rytą pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kad mano kūnas baigiasi pusiaukelėje. Po keturiolikos dienų man darė paprastą operaciją be bendros narkozės – iš bigių siūlių išėmė drenus. Du žmonės traukė vieną siūlę, ir atrodė, kad jie mane nori išversti išvirkščią. Už tą skausmą duočiau aukso medalį. Visa, ką dariau po to – vėl įlipau į Kuko kalną, paraolimpinėse žaidynėse laimėjau sidabro medalį, – buvo lengva, palyginti su tuo, ką tada reikėjo ištverti.

Bėgikas

"Su skausmu ateina emocinė energija."

37 m. Robertas Garside’as vienas bėgo aplink pasaulį.

Pirmosios dvi bėgimo savaitės buvo sunkiausios, nes reikėjo užgrūdinti kojas. Be to, dėl padoraus maisto trūkumo buvau pavargęs, o skausmas paveikė visai kitaip. Su skausmu ateina emocinė energija. Tai nebuvo stiprus, aštrus, bjaurus skausmas. Tai buvo ilgas, bukas, kankinantis skausmas. Pats bjauriausias skausmas, kurį patyriau bėgdamas, buvo tai, kad penkerius metus nemačiau nė vieno savo šeimos nario. Blogiausias buvo emocinis skausmas. Sakyčiau, fiziškai esu stipresnis nei dvasiškai. Tos patirtys pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę. Skausmas nėra priešas. Skausmas – mano draugas!

Mazochistas

"Tai, kas būna po to – ramybės ir atsipalaidavimo antplūdis."

35 m. vyrukas mėgsta būti plakamas.

Nuo mažens man labai patiko kai kurios skausmo rūšys. Pirmą kartą ta mintis mane sujaudino, kai dar neturėjau nė dešimties – su namiškiais žiūrėjau vieną pirmųjų Gregory Pecko filmų. Pecką sučiupo blogiukai rusai, nutempė į didelę salę ir prirakino prie akmeninių stulpų. Paskui jam nuo nugaros nuplėšė marškinius ir išplakė. O aš labai susijaudinau seksualiai.

Dabar turiu draugą, puikiai mokantį sukelti skausmą. Jis verčiasi botagų gamyba, taigi niekas geriau jais nemoka naudotis. Ir kai jis tavo pusėn užsimoja 5 m ilgio bizūnu… turbūt pirmiausia susijaudini, tas jausmas auga, auga, kol tavo kankintojas delsia palikdamas tave nuleista galva paprakaituoti nežinant, ar jis kartais nenuėjo gerti arbatos. Kai bizūnas nusileidžia, skauda. Iš tikrųjų pats skausmas man nepatinka. Nemanau, kad ir kitiems mazochistams patinka. Patinka tai, kas būna po to – ramybės ir atsipalaidavimo antplūdis. Lyg pasinėrus į šiltą vonią. Ne orgazmas, veikiau lyg kaklo masažas, kai tau spusteli pirštu, o tu galvoji: "ochchch".

Iš kai kurių pasilinksminimų grįžtu tarsi po avarijos. Neprašau savo baudėjo sustoti. Nes man atrodo, kad beprasmiška ką nors daryti, jei nejauti, kad tai tikra.

Parengė A. N.