Karštos vietos ir šalti vaikai

"Šaltas vaikas" D. Matvejevo nuotr.

Vokietis Marius von Mayenburgas turbūt skaito savo tėvynainio Rolando Shimmelpfennigo tekstus, galbūt ir šis skaito von Mayenburgo; o galbūt šiuolaikinė vokiečių dramaturgija, kurios poetinio ir aktualaus socialinio užtaiso bei gerai suregztos intrigos mokykla skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, tęsia tradicijas ir kiekviena nauja pjese tik sustiprina nacionalinio teatro pozicijas.

Cezaris Graužinis Jaunimo teatro "Salėje 99" (Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro bei Goethe‘s instituto Vilniuje iniciatyva) neseniai kaip skaitymą pristatė naujausią Schimmelpfennigo pjesę "Už geresnį pasaulį". Šio dramaturgo tekstai, prisimenant "Arabišką naktį", sakytum, artimi režisieriaus anaiptol ne tik su "cezario grupe" kuriamo teatro estetikai. Ir nekeista, kad Oskaras Koršunovas savo naujausiam Klaipėdos dramos teatre statytam spektakliui pasirinko von Mayenburgą – ne tik, berods, išpažįstantį teiginį, kad "kiekviena šeima iš esmės yra tragedijos šaltinis" (ką "Ugnies veidu" ir "Parazitais" bandė įteigti režisierius), bet ir savo kalba bei dramaturgine kompozicija atveriantį ne mažiau absurdiškesnę nei Schimmelpfennigo šiuolaikinio žmogaus būtį. Galima teigti, kad abu šiuos dramaturgus artina bandymas apčiuopti ir "užrašyti", kaip, anot socialinės psichologijos, šiandienos žmogus kuria savo asmenybę (identitetą) pagal du meninio pasakojimo tipus – romansą ir komediją. Tiesa, romanso šįkart nederėtų suprasti kaip muzikinio žanro – tai "poemos", kuria savo "Mirusias sielas" įvardijo Nikolajus Gogolis, atitikmuo, po lygiai "pasidalijantis" lyrinę, fantasmagorinę ir groteskinę estetiką. Nuo Gogolio laikų toks "pasakojimo" ir savęs kūrimo būdas pasikeitė tik tiek, kad šiandien siūlo kitas dekoracijas ir jas atitinkančius tipus.

"Arabiška naktimi" režisierius Cezaris Graužinis ir jo grupės aktoriai įrodė ir galį, ir moką dirbti su kitokiais dramaturginiais tekstais – ne iliustruoti juos savomis vizijomis, o kalbėti tokiais kultūriniais ženklais, kurie kartu su žodžiu iškart nurodytų žiūrovui reikiamą supratimo kryptį. Truputis nostalgijos, truputis melancholijos ir kuo daugiau vidinio intensyvumo, tik iš "nuorodų" įskeliant ekscentrikos ir humoro dozę, – turbūt tik taip ir galima kalbėti su šiandienos žiūrovu, kurio galvoje sukaupta nemaža teatro ir kino priemonių patirtis, nebereikalaujanti scenų nuosekliai "išvaidinti". Schimmelpfennigo tekstų kinematografinis fragmentiškumas tuo ir paradoksalus, kad juosta sukasi mūsų galvose, o aktoriai ir režisierius ją tik verbaliai ir emocionaliai "iškadruoja". Žiūrėti tokius spektaklius nebūtų labai lengva, jei ne minėtas humoras, kurio dozės ir tekste, ir jau spektakliuose atseikėjamos gana subtiliai ir jautriai.

Mačiusiam "Arabišką naktį", antrasis "cezario grupės" bandymas gali atrodyti tarsi antroji "Nakties" dalis, kai beveik tie patys veikėjai iš savo "pablūdusio" pasaulietinio gyvenimo atsiduria ekstremalioje tikrų karinių veiksmų zonoje. Tai irgi nėra blogai, net savotiškai įdomu – kita situacija atveria visai kitas šių veikėjų kokybes, tačiau, žinoma, "Už geresnį pasaulį" yra kitas spektaklis (ar bent jau toks bus "vaidinamas") ir apie kitką. Apie kitus karo džiunglėse atsidūrusius vyrus ir moteris, kuriems, jei rimtai, bet kokiais būdais reikia išgyventi, o jei juokais... – irgi išgyventi, tik išsaugant sveiką protą. Atrodo, Schimmelpfennigo tekstas ir aprėpia karo, kaip žiaurios kovos už būvį ir žmogiškumą, ir karo, kaip visiško absurdo, absoliučios beprotybės, kraštutinumus, tarp kurių "įsispraudę" veikėjai ar tiesiog įsprausti kadaise savo gyvenimus gyvenę žmonės tyrinėjami tarsi bandomieji triušiai: kiek juose žiaurumo ir tikėjimo karu, kiek baimės, kiek prigimties, laukiniškumo ir civilizuoto gyvenimo poreikių išlikę, kiek atspari pamišimui sąmonė, prie ko galima priprasti ir su kuo reikia kovoti.

Cezario Graužinio pristatyta pjesė "skaitoma" tarsi šių fragmentų montažas: skirtingų situacijų kadrai ir stambūs veikėjų planai (grupiniai, duetų ar solo), įrėminti tai šviesa, tai muzikiniu motyvu, sukuria ir atmosferą, ir nuotaiką, o kartu papildo situacijai pasirinktą vaidybos intonaciją. Situacijos skirtingos: nepakeliamas karštis ir troškulys, kavos perdozavimo haliucinacijos, naktinė sargyba, pabėgėlio gaudymas ir tardymas, dingusios grupės paieškos, mūšis su ufonautais, naujoko įšventinimas ir t.t., ir būtent vaidybos intonacijų variacijos – nuo lyriškos prie komiškos, nuo dramatiškos prie ekscentriškos, renkantis tai aštresnes, tai pastelines "spalvas" – atveria Schimmelpfennigo teksto vaizdinį ir emocinį talpumą. O jei dar prie visko pridėtume karines aktorių uniformas, karinę, bet ne sykį į psichotropinį pamišimą nuslystančią "laikyseną" ir elgesį, išties jausimės atsidūrę kovinio-fantastinio filmo repeticijų aikštelėje. Norint pradėti jį "filmuoti" – t.y. baigti spektaklį, – reikia dar galbūt vienos, bet viską į savo vietas sudėliojančios scenos. Ją sukurti gali tik režisierius, šiek tiek "apvalęs" skaitymo metu naudotas "gestines ir mimikines" iliustracijas ir pjesės fragmentiškumui suteikęs ne vien sudėtingai malonaus atlikimo reikšmę.

"Romansiniu" fantasmagoriškumu paženklinti ir dauguma Koršunovo spektaklių bei jų veikėjų, tad von Mayenburgo "Šaltas vaikas" – ne vien socialinės autopsijos užgaida, kurią šįkart atlikti surizikavo Klaipėdos dramos teatras, beje, pabandęs ir save pristatyti kitokiame "amplua".

"Šalto vaiko", kaip spektaklio, privalumas – ne tiek jo brangus, bet ir – visai rimtai – tikslus scenovaizdis (didžiulis baltų plytelių tualetas su unitazu centre, nes būtent tualete ir užsimezga svarbiausia veiksmo intriga), kiek iš taiklaus vizualaus, ritminio ir vaidybinio spektaklio aspektų išgauta intonacija. Trumpučiai von Mayenburgo pjesės sakiniai, taip pat kaip ir Schimmelpfennigo, be nuorodų režisieriui tekstas, kuriantis, tiesą pasakius, šiurpoką vienų vedybų istoriją, turbūt ir galėjo būti perskaitytas tik per "išnarintą" žiūros kampą. Supainiotos tarsi detektyve ir dar labiau painiojamos aplinkybės įtraukia visą galeriją "crazy" tipų, kurie jau scenoje vykstančio kriminalinio tyrimo metu pristato žiūrovams įvykusios žmogžudystės smulkmenas. Viskas prasideda tualete ir prasideda žaibiškai: nuo vemt verčiančių Tėvelio kalbų bare tualete pasislepia Lena; prieš ją čia ištraukia savo organą vargšas Heningas; juos atsitiktinai aptinka pro šalį ėjęs Johanas ir gerokai apskaldo Heningą; išgelbėjimo proga Johanas čia pat pasiperša Lenai, neįvykusios Johano ir Melani vedybos keičiamos naujomis, į jas pakviečiami susitikimo liudininkai ir Johano draugai Zilkė ir Verneris; Tėvelis su Mamyte džiaugiasi dukters laime, o Lenos sesuo Tinė užmezga ryšius su Heningu. Ir viskas baigiasi tualete – keliais peilio smūgiais šeimyninę laimę nutraukusi Lena unitaze plauna rankas, pagaliau tikru šios laimės "skoniu" paženklindama akinančio baltumo ir nepaprasto brangumo plytelių sienas.

Pastarajam von Mayenburgo tekstui būdingas įvykių ir sąmonės šuoliavimas sutelktas ne tiek į istoriją, kiek į vis kitos "šeimyninio kriminalo" dalies versiją – kad kriminalas vyksta ne vien tarp Johano ir Lenos, bet ir tarp kitų porų, sužinai po kiekvieno naujo įkalčio, kurie kaip priminimas išdėlioti plastikiniuose maišeliuose avanscenoje (dar vienas įkaltis be perstojo sūpuojamas vaiko vežimėlyje). Pasirodo, tereikėjo visai atsitiktinai vienam pasirodyti tam tikroje vietoje, kad šeimų ir žmonių likimai susivyniotų į bendrą kamuolį, visu greičiu lekiantį tikrai "sudirbto" gyvenimo pragaran. Zilkė atkeršija Verneriui už jo maniakišką rūpinimąsi vaiku-lėle; nesitverdama laisve ir barstydama Tėvelio pelenus už jo tironiją atkeršija Mamytė; vargšui Heningui tenka kęsti nepasotinamos Tinos poreikius; neapsikentusi tampymo už plaukų, vadinimo Melani, nuolat Johano terorizuojama Lena atkeršija jam kastracija ir "skrodimo malonumu".

Visas šis įkalčių, liudijimų ir kaltinimų raizginys skirtas žiūrovams, apeliuojant į jų sveiką nuovoką, taip pat procesinio potraukio poreikį ir, žinoma, estetiškai nepriekaištingų pramogų pomėgį. Kaip tik šiuos tris lygmenis su nemaža vaidybinės elegancijos, emocinio tikslumo ir lengvumo, "romansiškai išnarinto" požiūrio į savo vaidmenis ir visą tyrimą derina pasakodami ir čia pat situacijas suvaidindami Vytautas Anužis (Johanas), Nelė Savičenko (Zilkė), Eglė Barauskaitė (Lena), Darius Meškauskas (Heningas), Vytautas Paukštė (Tėvelis), Valentina Leonavičiūtė (Mamytė) ir Eglė Jackaitė (Tinė). Atrodytų, scenoje – visai kito teatro aktoriai: įvaldę ir žodinį, ir fizinį "žongliravimą", švarūs nuo savo įprastų sceninių pavidalų ir kartu meistriškai nedaugžodžiaujantys apie už kiekvieno veikėjo "fobijos" slypinčias gana realias ir skaudžias dramas.

Režisieriaus pasirinktas "metodiškas" įkalčių įvertinimas, kiekvienos liudytojų ir įtariamųjų scenos "pakartojimas gyvai", ką dabar visi gali daryti su "lengvesne sąžine" ir nepriekaištingai žaviai (nes viešai – save pristatant ir šiuo pristatymu apginant), sukelia ir juoką, ir supratimą, kad nusikaltėlė Lena su savo "atminties duobėmis" ar grėsmių nuojautomis čia yra turbūt nekalčiausia. Ir nors peilis jos rankose atsidūrė ne šiaip sau, o kaip logiškas visų įvykių padarinys, jo galėjo griebtis, norėdamas pagaliau sustabdyti savo jau nepataisomą likimą, bet kuris veikėjų.

Ne tik istorijos-tyrimo, bet ir tarpusavio santykių fragmentiškumas, kitokio savęs ar kitokio gyvenimo iliuzijų, apsėdimų ir fobijų, kadais patirtų traumų nuotrupos montuojamos spektaklyje vienu atsikvėpimu ir vienu – švilpavimo bei leidžiamo unitazu vandens – garso ritmu. Žinoma, kad vanduo nuplauna, nes viskas kaupiasi kažkur daug giliau, tačiau Johano švilpavimas vėl grąžina į uždarą ir šio suknisto gyvenimo, ir šio nesibaigiančio tyrimo ratą. Tėvelis kaip amžinas priekaištas "kelsis iš mirusiųjų" duoti vis naujų nurodymų, Johanas vis kvies Leną miegoti, Verneris toliau sups savo vaiką, Zilkė eis iš proto dėl Johano, o Heningas su savo organu nuolat atsidurs pačioje netinkamiausioje vietoje...

Beje, Schimmelpfennigo herojai taip pat amžinai kovos su nesugaunamais stiklaugraužiais ufonautais, nes nuolat bus įtraukiami į pačių nebevaldomą karą, prasidedantį žiūrint šaltos kavos reklamą, kuriai fotografuoti pakviečiama atsitiktinė mergina, staiga atsidurianti viename dalinyje, kur...