Bendrų kelių beieškant

Jau kelinti metai tradiciniame koncertų tvarkaraštyje kartkartėmis pasirodo kamerinės muzikos programos su paantrašte "skiriama šviesiam prof. Raimundo Katiliaus atminimui". Programos, kurios dažniausiai pasitinka šio smuikininko gimtadienį kovo 16 dieną.

Ši dedikacija, prabėgus ketveriems metams po Maestro mirties, tampa vis prasmingesnė, plečiasi savo turinio raiška, akindama ne vien prisiminti, pagerbti R. Katilių, tačiau ir kaskart kuo atidžiau "įsiskaityti" į šio menininko kūrybinį ir pedagoginį palikimą, į jo pasėtos interpretacinės kaitros, nestereotipinės mąstysenos, inspiruojančios jėgos ar žaižaruojančios vaizduotės prasmes. Vieno vertingiausių Lietuvos kultūros istorijoje atlikėjų aprėptos erdvės, paliktas ryškus pėdsakas šiandien vis tebespindi, tebėra gyvybingas.

Kaip tai atsispindi kitų interpretuotojų kūrybiniame kelyje, ką ir kaip galime sieti su sąvoka "katiliškas braižas, samprata" – apie šiuos dalykus nuolat verčia susimąstyti tiesiogiai su šiuo smuikininku praeityje susijusių scenos partnerių, mokinių, kolegų plėtojamos kūrybinės veiklos gijos. Viena jų perjuosė ir kovo 3 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjusį koncertą.

Vakaro metu išgirdome smuikininkės Ingridos Armonaitės (R. Katiliaus mokinės, vėliau kolegės) ir pianisto Leonido Dorfmano (parengusio su R. Katiliumi pluoštą koncertų) naują programą, kurią lydėjo dedikacija R. Katiliui. Be to, tapome šio dueto debiuto liudininkais.

Pirmas ansamblio pasirodymas scenoje net ir patyrusiems atlikėjiško meno puoselėtojams (juolab ketinantiems drauge muzikuoti ir ateityje) dažniausiai būna kupinas nenumatytos patirties, spontaniškai nuvingiuojančių kūrybinės minties maršrutų, tačiau sykiu jame nusveria iš individualios jausenos scenoje bręstantis (arba ne) dialogas – esminė ansamblio vertybė. Ne kartą, o ir pastarąjį vakarą, teko įsitikinti ir I. Armonaitės, ir L. Dorfmano aiškiai skambančiais soliniais balsais, jų gebėjimu girdėti kitą ir pačiam būti išgirstam.

Ieškant abiejų atlikėjų muzikinio braižo paralelių, ko gero, pirmiausiai į akis kristų I. Armonaitės ir L. Dorfmano techninė branda, intuicijos bei meistriškumo sintezė ir romantinio polėkio skatinama jų vaizduotė. Taip pat ir, sakyčiau, tam tikros "katiliškos" nuostatos – atidumas kiekvienam skambančios muzikos momentui, atvirumas kompozitoriaus tekstui ir sąžiningos kiekvieno kompozitoriaus partitūros emocinės šerdies paieškos. Ką tai lemia ansamblyje? Turbūt labiausiai – kompozitoriaus ir atlikėjo pastangų darną, kai muzikinis tekstas skleidžia ne tik autoriaus, bet ir interpretuotojų išraiškos aromatą.

Šis koncertas išsidriekė monumentaliu formatu: pirmoje dalyje skambėjo L. Dorfmano atliekama fortepijoninė programa, antroje duetas grojo dvi sonatas smuikui ir fortepijonui. L. Dorfmanas ištikimai savo koncertinėje veikloje plėtoja romantinės muzikos liniją, ją sodrindamas nauja patirtimi, nuolatinėmis šios muzikos studijomis. Tad pianisto kuriamas kompozitorių romantikų garsų pasaulis visada pripildomas asociatyvių poezijos, literatūros ar tiesiog iš kitų muzikinių žanrų atkeliavusių vaizdinių.

F. Schuberto Sonatoje a-moll, D 537, pianistas neapsiribojo įprastu dainos elemento eksploatavimu, veržlia lyrinio pradmens sklaida, o reikliai atsirinko priemones dramatiniam ciklo pamatui tvirtinti derindamas dvilypį dėstymo būdą: ekspresyviai banguojančią ir santūriai lakonišką kalbėseną. Penkiose F. Schuberto–F. Liszto dainose L. Dorfmanas jau gerokai atviriau pasidavė aplink vokalinės melodikos ašį laisvai besiraizgančiai virtuozinės faktūros tėkmei, kurios artikuliacija pulsavo ryškiais chorėjų ir jambų tvinksniais, neapeidama poetinio teksto diktuojamos generalinės dramaturginės linijos. Didžiausią įspūdį paliko pianisto interpretuotos J. Brahmso "Fantazijos", op. 116. Subtiliai padabinti R. Schumanno muzikos šešėliais, šie septyni vėlyvojo J. Brahmso stiliaus capriccio ir intermezzo prabilo turtingu lyrikos diapazonu, oria, vyriška, valinga kalbėsena, gilių apmąstymų tyloje švytinčia energija.

Dueto programą antroje koncerto dalyje įprasmino C. Debussy ir C. Francko Sonatos – erdvios interpretacinių variantų atmintimi, tad sykiu ir rimtų užduočių teikiančios jas dar kartą interpretuojantiems atlikėjams. O būtent tokio pobūdžio užduotys, regis, tiesiog masina, kūrybiškai provokuoja I. Armonaitę – vieną stipriausių, produktyviausių šiandienos mūsų smuikininkių. Jau nebe pirmą rečitalį ji atsigręžia į smuiko sonatų klasiką, nebijodama atrodyti akademiška, neoriginali. Ir būtent per populiariąsias smuiko repertuaro sonatas I. Armonaitei kaskart pavyksta atnaujinti individualią muzikinę plastiką, akyliau įsižiūrėti į teksto detalių reljefą, padrąsinti vaizduotę ar netikėtomis įžvalgomis pakurstyti vidinio temperamento išteklius.

Su L. Dorfmanu grieždama C. Debussy Sonatą, I. Armonaitė formavo elegantišką, grakštų, sąmojingą smuiko partijos piešinį, paremtą sykiu ir klasikiniu aiškumu, taikliai ir paprastai išsakytomis frazėmis. Tuo tarpu spalvinį ir harmoninį, faktūrinį foną minkštai lesiūravo pianisto partija.

Smuikininkės polinkis brandinti, o pianisto – improvizuoti susilydė C. Francko Sonatos interpretacijoje. I. Armonaitė romantinę melodijos tėkmę skoningai ir saikingai palytėjo trapių impresionistinių detalių junginiais. Taip pagrindinių temų skambesys įgavo įtaigesnę intonaciją, daugiareikšmį kontekstą. Atlikdami šią Sonatą, abu atlikėjai pasigerėtinai kūrė polifoninį, organiškai susipinančių smuiko ir fortepijono balsų audinį, savo meninėms aspiracijoms įgyvendinti rasdami ypač darnų ansamblio sąskambį, nesutrikdytą amato pretenzijų, nepagrįstos, atsitiktinės retorikos ar kategoriškumo.

Abu dueto partneriai – kurti, ieškoti ir atrasti linkę menininkai. Koncertą jie sugebėjo išnaudoti kaip intensyvų, gyvą, atvirą kūrybinį procesą, kurio tąsos, manau, nekantriai laukia kamerinės muzikos gerbėjai, tą vakarą dar apdovanoti dviem dueto bisais.