Vargonų pamokos

Theo Jellema ir LMA magistrantė Žana Naidionova

Vasario mėnesį (8–11 d.) Vilniuje viešėjęs Groningeno ir Zvolės konservatorijų profesorius, vargonininkas Theo Jellema (Olandija) pamalonino vargonų muzikos mėgėjus koncertu Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje kiekvieną sekmadienį po mišių vykstantys vargonų muzikos koncertai yra tapę gražia tradicija, laukiami ir gausiai lankomi, bei tris dienas trukusiais vargonavimo seminarais Lietuvos muzikos akademijoje ir Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, – buvo prisiliesta prie šimtmečiais Šiaurės Europos šalyse puoselėjamų vargonavimo tradicijų.

T. Jellema gimė 1955 m. Leuvardene, Olandijos šiaurinėje dalyje, kur vargonų meno tradicijos giliai įleido šaknis ir susiformavo į Vokietijos bei Olandijos šiaurinio regiono (Ostfriesland) autentišką vargonų kultūrą. Pasak profesoriaus, jo meilė vargonams gimė ankstyvoje vaikystėje, pirmąkart pamačius ir išgirdus "instrumentų karalių". Tai jį įkvėpė groti fleita, fortepijonu, o laisvalaikiu iš vaikiškų kaladėlių konstruoti vargonus. Kai Theo suėjo 11 metų ir Leuvardeno bažnyčioje buvo pastatyti nauji vargonai, įvyko lūžis. Fortepijono mokslus pakeitusių vargonų pamokų mokytojas buvo atidus ir griežtas: "Kai po antrosios pamokos turėjau vėl atnešti tą pačią programą, bet jau naudoti teisingą pirštuotę, buvau linkęs net įsižeisti, mat fortepijonu kas savaitę paruošdavau vis naujus kūrinius". Vargonų pamokos Leuvardeno bažnyčios vargonais peraugo į pamokas Groningeno konservatorijoje, kurioje T. Jellema studijavo 9 metus – iš pradžių vargonus, vėliau muzikologiją.

"Deja, mano studijų metais per vargonų užsiėmimus naudojomės mažais neobarokiniais vargonėliais. Dabar studentai, galėdami keliauti, groti įvairiais vargonais, atlikti jiems tinkančios epochos muziką, nesupranta, kaip galima, pavyzdžiui, C. Francką vargonuoti ne romantišku instrumentu. Istoriniai vargonai, kurių Olandijoje yra apie 200, yra geriausias mokytojas, beje – visada puikios nuotaikos ir kantrus. Tik įpusėjus studijoms atsirado galimybė "istoriškai vargonuoti", ir tai man padarė didžiulę įtaką – aš pradėjau VISKĄ groti be galo lėtai. Taigi, kadangi neobarokiniais vargonais grojama dažniausiai per greitai, vieną blogybę pakeičiau kita. Tikiuosi, man pavyks surasti aukso vidurį."

Ne mažiau T. Jellemą domino teorinės studijos: "Išlaikęs vargonų egzaminus, buvau pakviestas dėstyti teoriją. Sutikau. Vargonus pradėjau dėstyti kiek vėliau. Dabar dėstau abu dalykus. Tai yra nuostabu. Neretai studentams gimsta labai originalių idėjų. Dauguma mano dėstomas teorijos paskaitas lankančių studentų yra muzikos mokytojai, atviri visai muzikai, gyvuojančiai pasaulyje. Dirbdamas su jais įgyju patirties, dažnai mokausi iš jų, pamatau, kad gyvenime yra ne vien vargonai, vargonų muzika ir vargonininkai. Tačiau jei kas paklaustų... vis dėlto, vargonai yra mano pirmoji meilė."

Koncerte Vilniuje prof. T. Jellemos atliekama muzika padvelkė ilgaamžėmis vargonų meno tradicijomis. Ispanų autorių kūriniai žavėjo temperamentingu charakteriu ir savitų registrų parinkimu. Kupinas ornamentikos, lombardiškojo ritmo pavyzdys – J.S. Bacho choralas "Tėve mūsų" – malonino ausį kiekviena išklausyta nata. Stabilus vidinis J.S. Bacho Pasakalijos c-moll pulsas kai kam galėjo palikti statiško vargonavimo įspūdį, tačiau jis turėjo išnykti kitą dieną prasidėjusių seminarų metu, olandų vargonininkui žaismingai siūlant "išmesti metronomus iš savo galvų bei namų ir vargonuojant klausytis širdies pulso".

Seminarų "Nuo Sweelincko iki Bacho" metu Muzikos akademijos vargonų katedros studentai noriai ir aktyviai sėmėsi naujų žinių. Buvo atliekami ir analizuojami senųjų baroko meistrų – J.P. Sweelincko, D. Buxtehude’s, G. Böhmo, J.G. Waltherio, D. Scarlatti, J.K. Kerllo, B. Černohorsky, J.K. Wańhalo, G.F. Händelio, kitų ir, žinoma, J.S. Bacho – kūriniai vargonams. Prof. T. Jellema žavėjo savo žiniomis ir išmanymu, temperamentu, nuoširdumu, paprastumu, humoru. Studentų teigimu, jo pagriežta paprastutė tema įgaudavo gyvybės ir vidinės įtampos. Gyvai pailiustruodamas savo išsakytas pastabas profesorius įrodė, kad tokiu monumentalaus skambesio instrumentu galima groti dinamiškai, kontrastus išgauti ne keičiant registrus, bet teisingai artikuliuojant ir frazuojant. Netikėtai atradus besikartojančią identišką frazę J.K. Kerllo pjesėje "Gegutė" ir G.F. Händelio koncerte "Lakštingala ir gegutė", profesorius pabrėžė, kad seminarų metu turime galimybę atrasti naujus dalykus ir mokytis vieni iš kitų. Senąją baroko muziką patarė interpretuoti laisvai, improvizuoti vadovaujantis senosiomis pirštuotės, artikuliacijos ir registravimo meno tradicijomis. Ne vienam studentui seminaro metu vargonuoti kūriniai tapo mėgiamiausia repertuaro dalimi.

Atsisveikindamas olandų vargonininkas pabrėžė, kad pastaruoju metu vykdomos studijų mainų programos išties turi savo žavesio ir suteikia galimybę dalytis profesine patirtimi su kitų šalių kolegomis ir studentais, bei pasidžiaugė esąs labai laimingas, galėjęs praleisti keturias nuostabias dienas puikiajame Vilniuje. Išties džiugu, kad Europos ir Skandinavijos šalyse atgaivinta istorinių vargonų kultūra vis dažniau randa atgarsį ir Lietuvoje.