Apie Velazquezą, Vodopjanovą, Warburgą ir kitus vyrus

Patricija Jurkšaitytė. "Replaced". 2001 m.

Patricija Jurkšaitytė: Nesuprantu, kodėl sumanei rašyti apie mane. Praėję metai kūrybos požiūriu man nebuvo nei itin aktyvūs, nei labai sėkmingi.

Erika Grigoravičienė: Tyla, pauzė, nebuvimas arba tai, kas nematoma, yra neatsiejama dalis to, kas matoma, reprezentuojama, išreikšta, aktyvu. Tarp matomų ir nematomų sferų paprastai vyksta nuolatinė apykaita – įžymybės dingsta, atsiranda nauji vardai, kažkam po nesėkmingų metų ateina sėkmingi, o pasakius ką nors įdomesnio kurį laiką verta patylėti. Bet šie dėsniai galioja ne visur. Štai Lietuvos žiniasklaidos priemonės prigrūstos virtualių reprezentacinių figūrų, oro pripūstų personažų, kuriuos kažkada sugalvojo koks nors žurnalistas ar viešųjų ryšių specialistas, o paskui jie paplito kaip virusai. Tuo tarpu ištisi kultūros klodai, daugybė nūdienos gyvenimo aspektų visuomenei taip ir lieka nematomi, nepažįstami, nesuprantami. Nesakyčiau, kad tu nematoma, priešingai – garsi kaip Van Goghas su ta savo ausimi. Kiek žmonių, noriai besisvečiuojančių tavo namuose, yra matę tavo darbus? Ar žinai, ką apie tave kalba kiti žmonės, tie, kurie manosi priklausą Vilniaus meninei aplinkai?

P. J.: Ką?

E. G.: Buvo tokia tapytoja – Patricija Jurkšaitytė, bet dabar ji, regis, gyvena Olandijoje.

P. J.: Negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. "Tapytoja Jurkšaitytė" galbūt iš tiesų gyvena Olandijoje, nors aš beveik neiškeliu kojos iš Užupio. "Mano" galerija – "Galerie Dis" – yra Mastrichte.

E. G.: Kaip toji galerija tave surado?

P. J.: 1993 metais Mastrichte vyko tokia bienalė – Europos aukštųjų dailės mokyklų studentų, ji kaskart rengiama vis kitame Europos mieste. Toje parodoje greta keleto kitų paveikslėlių eksponavau ir savo diplominį darbą "Titanikas".

E. G.: "Titanikas"?

P. J.: Tuomet dar nebuvo Camerono filmo, "Titaniko" istorija veikiau priklausė tylos zonai. Man ji asocijavosi su Spenglerio "Vakarų saulėlydžiu". Paveikslą padariau iš daugybės įvairiausių fragmentų, nuolaužų – pradedant Pompėjos freskomis, baigiant asmeninėmis nuotraukomis. Jis patiko parodos mecenatui Joanui Bolkui ir jo žmonai galeristei Lois Bolk. Jie įsigijo porą darbų ir pradėjo reguliariai rengti mano parodas galerijoje "Dis". Nuo 1994 metų surengiau ten 5 parodas, dauguma darbų nupirkti ir liko Olandijoje.

E. G.: Dabar suprantu, kodėl tavo dirbtuvėje beveik nėra tavo paveikslų – tik albumai, reprodukcijos, nuotraukos – darbų žaliava. Koks keistas užsiėmimas – tapyti žinomų praeities meistrų paveikslų, kurių originalų net nesi mačiusi, fragmentus iš ne itin kokybiškų reprodukcijų. Bet tavo darbai nėra tikslios drobių fragmentų kopijos – tapai laisvai, nevaržomai, talentingai nepersistengdama. Kokia šio sumanymo esmė?

P. J.: Parodyti tai, kas nematoma. Klasikiniuose paveiksluose yra daugybė įdomių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio nematomi – žiūrovo dėmesį tose kompozicijose prikausto svarbiausi veikėjai ar siužetui reikšmingi atributai. Bet kiekviename paveiksle yra ir keistų, marginalinių zonų – tarp būties ir tuštumos, tarp atsitiktinės daiktų ir figūrų fragmentų samplaikos ir potencialaus naujo siužeto. Tapytojai, daug dėmesio skiriantys formaliam aspektui, žino tokį būdą paveikslo kokybei patikrinti – kiekvienas atsitiktinai paimtas paviršiaus fragmentas privalo būti spalviškai ir faktūriškai turtingas. Man įdomu, ar kiekviename atsitiktinai paimtame ir jam neesminiame, neiškalbingame paveikslo fragmente kartais neužkoduotas koks nors naujas pranešimas. Marginalinė, periferinė zona atsiduria mano paveikslo centre, antraplanės figūros tampa pagrindiniais veikėjais, kurie naujame kontekste tampa nebeatpažįstami. Bibliniai veikėjai vėl virsta tiesiog pozuotojais, turinčiais savų rūpesčių.

E. G.: Kartais manoma, kad tikrieji menininkai ir yra pozuotojai, o tapytojas – tik amatininkas, užfiksuojantis jų kūrybos rezultatą. Velįzquezo "Kruvinas Juozapo apsiaustas, atneštas Jokūbui", 1630 metai. Kurį gabalą tapysi?

P. J.: Anderso Kreugerio kuruotoje parodoje "Savigarba" (2001) rodžiau paveiklą, kuriame buvo trijų vyrų galvos. Štai jos, šioje Velazquezo reprodukcijoje.

E. G.: Šie vyrai, regis, turi kažkokių bendrų problemų. Tas kruvinas apsiaustas turbūt sutrukdė jiems aiškintis tarpusavio santykius.

P. J.: Taigi. Nutapiau ir Leonardo da Vinci "Paskutinę vakarienę" – interjerą, peizažą už lango, tik visai be figūrų. Žiūrovų reakcija buvo kaip tik tokia, kokios ir tikėjausi, – déja vu.

E. G.: Užmaršus žiūrovas priverstas kankintis svarstydamas, kur jis tai matė. Vos užmetus akį ar pažvelgus periferiniu žvilgsniu užfiksuoti vaizdai, matyt, tūno kažkur pasąmonėje. Vizualios informacijos suvokimo mechanizmas iki šiol nėra iki galo ištirtas, o tu dar tyčia viską painioji ir žiūrovą klaidini. Tavo paveikslų žiūrovas dažniausiai negali matyti to, kas reikšminga, svarbu ar net grėsminga. Tik numanyti, nes reprodukcijų tu, žinoma, greta neeksponuoji. Paversdama veikėją pozuotoju, tu dekonstruoji retorinę figūrą arba, kaip sakė Warburgas, "patoso formulę". Palinkęs Izaokas iš Andrea del Sarto kompozicijos... Kas jam gresia – mirtis ar malonumas? Tai Izaokas ar Amūras? O gal Izaokas kaip tik yra "patoso formulės" – Amūro – atmaina? Tas pats gestas, judesys, poza gali reikšti visai priešingas emocijas ar jausmus. Kontempliuojantis stebėtojas ar auka, į kurią nukreiptas ne tik žvilgsnis, bet ir peilis? Bet tu juk mėgsti tapyti ir amūrus! Tau patinka berniukai, Patricija?

Patricija Jurkšaitytė. "Parts". 2003 m.

P. J.: Nežinau, bet štai Caravaggio jie tikrai patiko. Žiūrėk, beveik visuose paveiksluose – tas pats berniukas, dažniausiai kaip angelas. Daugelis Caravaggio darbų – užsakyti, jų siužetai – konjunktūriniai: "Šv. Motiejaus nužudymas", "Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimas", "Šv. Pauliaus atsivertimas", "Septyni gailestingumo darbai". Kanoninis siužetas man neįdomus, bet įdomu tai, ką Caravaggio įveda į paveikslą savo nuožiūra. Berniuko-angelo figūra daugelyje paveikslų siužeto požiūriu visai nemotyvuota, nepateisinama.

E. G.: Priekaištauji Caravaggio dėl pedofilijos?

P. J.: Atkreipiu dėmesį, tiksliau – žvilgsnį. Bandau tiesiai pažvelgti į tai, ką paprastai matome tik akies kraštu.

E. G.: Taikliai nukreipi koncentruotą žvilgsnį, pasirinkusi specifinį paveikslo formatą. Tavo darbus lengva atpažinti pirmiausia iš išilgintų horizontalių formatų. Jie nepanašūs į rakto skylutę ar durų akutę, skirtą vienai akiai.

P. J.: Jie skirti abiem akims. Kitaip nei vertikalus formatas, kuris ką nors optimistiškai teigia, horizontalus pasakoja istoriją ir turi laiko aspektą. Ankstesniuose monochrominiuose mano darbuose, kurie tapyti pagal klasikų piešinius, tai labiau pastebima: žiūrovas visus motyvus turi apžvelgti paeiliui, vieną po kito.

E. G.: Aišku. Bet naujausi tavo darbai jau nėra klasikinių paveikslų replikos.

P. J.: Jie tapyti iš asmeninių fotografijų – savų ir svetimų, tiksliau, pažįstamų žmonių. Nuotraukų siužetai niekada nebūna tiksliai atpažįstami. Net ir momentinė fotografija, tiksliau, ypač momentinė, negali adekvačiai perteikti tos akimirkos emocijų. Žiūrėdami nuotraukas nežinome, kas buvo iki tos akimirkos ar kas nutiko vėliau. Pertapytame vaizde emocijos pasidaro išvis nenatūralios, savos susvetimėja, svetimos ilgainiui tampa savos. Kartą važinėjausi "amerikietiškais kalneliais", bet nesišypsojau taip, kaip mano draugai šioje nuotraukoje. Šiaip man įdomūs ne tik žmonės, jų gestai, mimika, bet ir neatpažįstami peizažai, architektūra.

E. G.: O šiame darbe matau tave su vyru gondolų fone. Pagaliau pavyko aptikti kai ką, kas sieja tave su kitais tavo kartos menininkais. Pirma, savirefleksija arba kūryba apie save, antra, noras keliauti ir trečia‚ pastangos prijaukinti svetimus, egzotiškus reiškinius ir motyvus.

P. J.: Taip kurti išmokė Kęstutis Zapkus. Kaip tik studijavau jo kurse – kartu su Ieva Martinaityte, Aidu Bareikiu, Juliumi Liudavičiumi, Žilvinu Kempinu, Giedre Liliene.

E. G.: Jie visi nūnai gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose.

P. J.: Bet ne visi išvažiavo, kiti liko Lietuvoje – Leila Kasputienė-Šukiur, Eglė Rakauskaitė, Saulius Mažylis.

E. G.: Pamenu jūsų bendrą parodą "Geros blogybės" 1992-aisiais. Tai buvo pirma paroda naujai įsteigtoje institucijoje – ŠMC. Ar būtent Zapkus mokė daryti meną iš savo gyvenimo?

P. J.: Manau, visi Zapkaus mokiniai jo teiginius suprato skirtingai. Esmė ta, kad pirmiausia reikia sukurti save, meno kūrimas ir yra savęs kūrimas – savojo tapatumo paieškos. Konstruojant savąjį identitetą susilieja menas ir gyvenimas, kūryba ir biografija, asmeninė patirtis ir dar nepažinti reiškiniai. Pasaulį teįstengiu suvokti fragmentiškai, todėl ir mano paveikslai pabrėžtinai sudėlioti iš fragmentų, jie tikrąja to žodžio prasme paviršutiniški, ir to nė kiek neslepiu. Kaip matai, praėjo daug laiko, kol pradėjau tapyti save – iš pradžių turėjau išstudijuoti daugybę kitų personažų. Zapkus išmokė nebijoti ir nesigėdinti savęs, kūrybos asmeniškumo, netgi labai intymaus. Bet meno iš savo gyvenimo ar savo kūno nedarau. Meną suvokiu siaurąja prasme, kaip senovės graikai. Negalėčiau teigti, jog gyvenu tam, kad kurčiau – veikiau kuriu tam, kad pragyvenčiau. Tapyba yra toks pat darbas, kaip ir visi kiti darbai, kaip pyragų kepimas, tik tapyti man gal kiek geriau pavyksta. O kitų darbų kasdien turiu gausybę. Ėmiausi net kitos profesijos – kosmetologės. Projektas "Grožio laboratorija" parodoje "Nekaltas gyvenimas" gal ir buvo tas atvejis, kai tam tikra prasme dariau meną iš gyvenimo. Labiausiai nemėgstu žodžio "saviraiška".

Patricija Jurkšaitytė. "Parts". 2003 m.

E. G.: Saviraiška – tai sugebėjimas "išreikšti save", pavyzdžiui, pastatant didžiulę brangią skulptūrą matomoje miesto vietoje. Tai labai vyriškas požiūris. Pirmiausia, įsitikinimas, kad tas "aš", kurį būtina viešai išreikšti, yra stabilus, vientisas, susiformavęs, visiems be galo įdomus ir savaime vertingas. Iš tiesų toks "aš" težymi tam tikrą kūrybos metodų ir technologijų perėmimo lygmenį. Savikūra ir savirefleksija – sudėtingesnis kelias. Be to, vyriška saviraiška – tai žūtbūtinis noras pasiženklinti, pasižymėti, išsiskirti iš kitų, tapti geriausiu nugalėjus kitus. Tai nuolatinė konkurencija, reitingai, kova, kurioje barščiams, pyragams ir jausmams nebelieka vietos. Spręsdami menkiausią problemą vyrai sugeba inscenizuoti kovos lauką arba geriausiu atveju – sporto varžybas. Kaip tau sekasi meno scenoje konkuruoti su kolegomis vyrais?

P. J.: Nepradėk savo "postfeministinės" propagandos. Neturiu nieko prieš vyrus, puikiai su jais sutariu. Ypač su savo vyru Mariumi, VDA baigusiu dizaino specialybę. Kartu net esame padarę keletą darbų. Projektui "Butas ‘99" sugalvojau užmūryti mūsų namo duris, taigi pasitikome žiūrovus abu stovėdami balkone. Parodoje "Savigarba" ŠMC informacinėse lentynose vietoje katalogų išdėliojome saldainių dėžes bei išplatinome reklaminius atvirukus, supažindinančius su šiuolaikine lietuviška individualių namų architektūra."Grožio laboratorija" taip pat buvo bendras Mariaus, Leilos ir mano sumanymas. Parodai "Nato sienos" ant didžiosios ŠMC sienos pastele piešiau natūralaus dydžio Romos panteono kupolo fragmentą, naudodamasi Mariaus padaryta kompiuterine schema. Visą savaitę rizikuodama gyvybe ar bent jau sveikata prakiurksojau palubėj ant pastolių...

E. G.: Ir?

P. J.: Gal pakalbėkim apie ką nors kita.

E. G.: Matau, įsigijai naują lagaminą. Kur vėl važiuosi?

P. J.: Į Paryžių.

E. G.: Visi tavo kartos menininkai daug važinėja, keliauja, dirba įvairiuose kūrybos centruose. Sėdi su stipendija kokioje nors pilyje ir gilinasi į save. Neironizuoju – naujame kontekste senasis su savimi atsivežtas "aš" įgyja aiškesnius kontūrus, ir džiugu stebėti, kaip jis neišvengiamai virsta kitu, naujuoju "aš". Ar tau irgi kelionės tokios svarbios? Gal pakaktų reprodukcijų?

P. J.: Menui ne itin svarbios – labiau gyvenimui. Į žmogų, kuris neišvažiuoja iš Lietuvos, žiūrima nepagarbiai. O į menininką – ypač įtariai. Kelionės – ne tik įspūdžiai, patirtis ir suintensyvėjusios tapatumo paieškos. Šiandien kelionės yra labai svarbi menininko įvaizdžio dalis. Sėkmė meno scenoje – ne tiek rezidavimų su stipendijomis priežastis, kiek jų rezultatas.

E. G.: Kuo ypatingos tavo kelionės?

P. J.: Beje, kartu su vyru dainuoju chore "Langas", tad dauguma mano kelionių po pasaulį – choro gastrolės. O reguliarios kelionės į Olandiją, kaip pati pastebėjai, tapo mano įvaizdžio dalimi. Mastrichte susipažinau su daugybe žmonių, daugiausia su savo kartos olandų menininkais. Stebiu, kaip blogėja jų gyvenimas – buvę Venecijos bienalių dalyviai išgyvenimui priversti dirbti su menu nieko bendra neturinčius darbus, pavyzdžiui, taisyti elektros skaitiklius. Grantai, stipendijos, bendri tarptautiniai projektai menininkui yra puiki išeitis. Pamenu, 1994 m. gavau stipendiją Švedijoje ir dalyvavau parodoje "Margarita X 4": keturių skirtingų kartų moterų iš keturių šalių, man teko dvidešimtmetės lietuvės vaidmuo. Bet labiausiai įsiminė gyvenimas Suomenlinoje – saloje netoli Helsinkio, Šiaurės šalių meno centre (1996). Saloje ne per daug civilizacijos – be meno centro dar yra didelis kalėjimas ir jūreivių mokykla. Vaikštinėja kaliniai ir būsimi jūreiviai. Dažnai vaikščiodavau viena pakrantėmis, kur tik jūra ir akmenys. Akmenyse – daugybė iškaltų užrašų. Vieną net nufotografavau ir perkėliau į savo paveikslą: "Vysekal nesčastnyj uznik Ivan Vodopjanov, god 18.." Tiek jis tepaliko ateities kartoms. Ilgai galvojau, kas buvo tas Vodopjanovas, nelaimingas kalinys, koks jo likimas.

E. G.: Vėl grįžti prie savo mėgstamos vyrų temos, o kenčiantys vyrai tave ypač domina.

P. J.: Tiek to. Pagalvojau, kad mano paveikslai irgi yra tarsi tie užrašai ar laiškai butelyje – jie nėra skirti konkrečiam adresatui, bet visai atsitiktinai patenka pas konkretų toli gyvenantį žmogų.