Muzika

Dirigento iššūkis pasiteisino

VII tarptautinio G. Fitelbergo dirigentų konkurso (Lenkija) medalininkas Modestas Pitrėnas diriguoja Mahlerį

Vladas Zalatoris

iliustracija
Modestas Pitrėnas
M. Raškovskio nuotr.

Vasario 21 d., šeštadienio vakaras. Nacionalinėje filharmonijoje – pakilus įspūdžių laukimo jaudulys. Anšlagas. Jį inspiravo išranki, muzikos gurmanams skirta koncerto programa ir atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vad. ir vyr. dir. – Juozas Domarkas), sopranas Sigutė Stonytė bei dirigentas Modestas Pitrėnas.

Jaunasis batutos meistras – vakaro traukos centras ir įkvėpėjas. Jau keliolika metų sėkmingai kopiantis į dirigavimo meno aukštumas, neseniai pelnęs VII tarptautinio G. Fitelbergo dirigentų konkurso (Lenkija) aukso medalį, šįvakar jis drąsiai meta iššūkį pats sau, pasirinkęs išties išskirtinius kūrinius. Ant jo pulto – G. Mahlerio partitūros: Penkios dainos pagal F. Rückerto eilėraščius ir monumentalioji Simfonija Nr. 5 cis-moll, – muzika, žadanti atradimą.

Gustavas Mahleris (1860–1911) – išskirtinė figūra. Jo kūrybą persmelkianti įtampa pasiekia antžmogiškąsias viršūnes. Taip pat, kaip ir ją draskantys prieštaravimai. Ne laiku gimęs romantikas – su skausminga ironijos, skepticizmo, nevilties grimasa. Kartu jis ir savo laikmečio kūdikis, linkęs į žmogaus prigimties analizę, kurios leitmotyvas – kvapą gniaužianti kelionė slapčiausiais sielos labirintais, nuolat atsiveriant bauginančioms prarajoms. Pažvelgti, kas ten, ir netekti amo – šiandien taip pat maga, kaip prieš šimtmetį...

Vienas iš didžiausių muzikos istorijos simfonistų, tačiau... Idėjos, vaizdai, simboliai lūžinėja zigzagais, muzikinę medžiagą sunku aprėpti ir surikiuoti. G. Mahleris – ypač sudėtingas, net rizikingas autorius. Reikalaujantis iš dirigento ne tik nuodugnaus batutos paslapčių išmanymo, bet ir žmogiškosios patirties, meninės brandos, maža to – asmeninės charizmos.

Dainų atlikimas iškart priverčia salę sulaikyti alsavimą. Tai, ką jaučia klausytojai, yra kur kas daugiau nei įprasti gero interpretavimo standartai. Jie – optimalus S. Stonytės ir orkestro garsinis ir emocinis santykis, jautrus jųdviejų ansamblinis unisonas, į jausmo logika išmatuotą darnią visumą suvesti skirtingų nuotaikų epizodai – yra kaip priemonė aukštesnėms meninės koncepcijos tikslams pasiekti.

M. Pitrėnas perteikia ciklą kaip vientisą muzikinį vyksmą. Čia nuosekliai dėstoma ir galiausiai finalinėje dainoje "Um Mitternacht" ("Vidury nakties") savo kulminaciją pasiekia pagrindinė kūrinio idėja – žmogaus laikinumas mirties akivaizdoje. S. Stonytės talento ypatybės – gebėjimas atskleisti gilius muzikos klodus, emocijas atsveriantis intelektualumas ir "maleriškas" balsas – svariai prisideda prie viso koncerto sėkmės.

Penktoji simfonija nuo pat pradžios, regis, užhipnotizuoja salę. Vienas kitą vejantys galingi ekstatiški proveržiai, kad ir raminami ekspresyvios lyrikos epizodais, vis kelia didėjančią tragišką įtampą. Antroji dalis "Stürmisch bewegt. Mit grösster Vehemenz" skamba kaip apokalipsė. Įžymi ketvirtoji dalis "Adagietto. Sehr langsam" – trumpa "poilsio salele" – tik paryškina muzikos tragizmą. Penktosios dalies "Rondo-finale. Allegro giocoso. Frisch" dinamizmas ir galia veda klausytojus į katarsį.

Orkestras – visiškai atsidavęs muzikai. Jis žaižaruoja visais niuansais ir spalvomis, atskirų atlikėjų meistriškumas sukuria bendrą įspūdingo skambesio drobę. M. Pitrėnas – visų simfonijos įvykių ašis. Kad ir absoliučiai susiliejęs su orkestru, jis kaip patyręs režisierius nuolat tvirtai laiko ir kontroliuoja kiekvieną garsinę-dramaturginę liniją. Puiki manualinė technika užtikrina gestų tikslumą. Nors ir kunkuliuojantis emocijomis, jis nė akimirkai nepraranda šalto proto ir muzikos pulso. Mąsto stambiais potėpiais. Akivazdu, kad polinkį į monumentalumą M. Pitrėnas perėmė iš savo dirigavimo profesoriaus – LNSO meno vadovo J. Domarko.

Galiausiai M. Pitrėnas yra labai artistiškas. Jo artistizmas – natūralus, nesurežisuotas, jis skverbiasi iš vidaus ir visad sudaro konsonansą su muzika. Šis retas, klausytojų branginamas bruožas juos kaip mat užvaldo.

Simfonijos kulminacija visiškai pavergia publiką. Paskutinis akordas sutampa su pirmuoju entuziastingu "Bravo!". Šūksniai susilieja su ovacijomis, net trypimu kojomis. Klausytojai pagerbia atlikėjus atsistodami. Gausybė gėlių...

Dirigento iššūkis pasiteisino.