Nauji knygų metai

Jūratė Račinskaitė. Iliustracija iš knygos "Laiškas sekmadieniui"

Praėjusį savaitgalį "Litexpo" parodų rūmuose šurmuliavo penktoji Vilniaus knygų mugė. Šis renginys per trumpą laiką (pirmoji Vilniaus knygų mugė įvyko 2000-aisiais) tapo svarbiu kultūros įvykiu, kurio kasmet laukia vis didesnis būrys gerbėjų. Mugėje pristatomos Lietuvos ir užsienio literatūros naujienos, įvairūs specializuoti leidiniai, rengiami susitikimai su rašytojais, leidėjais, prekiaujama ir antikvarinėmis knygomis, ir naujausiose laikmenose pateikiamais tekstais, eksponuojamos knygos meno parodos. Mugę organizuoja "Litexpo" parodų centras, Lietuvos leidėjų asociacija ir VĮ "Lietuviškos knygos". Pernai renginys vyko drauge su Baltijos šalių knygų muge (ji į Vilnių atkeliavo antrą kartą) ir sutraukė rekordinį dalyvių bei žiūrovų skaičių. Šiemet šis laimėjimas (kaip ir dera pagal "penkmečio planą") viršytas su kaupu. Per keturias dienas "Litexpo" parodų rūmuose apsilankė net 50 tūkstančių knygų mėgėjų. Tačiau, tiesą sakant, ne oficialūs reitingai ir skaičiai lėmė mugės sėkmę, nes tikrą kultūrinio įvykio poveikį sunku pamatuoti, taip pat kaip ir nelengva nuspėti, kas įstringa žiūrovo atmintyje išėjus iš mugės. Galima tik nujausti, kad nuomonės, susiformavusios mugės metu (ir perduodamos žiniasklaidos kanalais ar iš lūpų į lūpas), turi įtakos masinio skonio tendencijoms, lemiančioms knygų pirkimo–pardavimo pakilimus ir nuopuolius (per visus metus iki kitos mugės). Todėl įtikinamai skamba tai, ką juokaudamas sakė Arvydas Adrijauskas (LLA prezidentas): leidėjai naujuosius metus skaičiuoja nuo Vilniaus knygų mugės pradžios. Pasirodymas knygų mugėje nėra tik dar vienas būdas parduoti savo produkciją, bet ir galimybė "užsidirbti" ilgalaikių dividendų. Pavyzdys – plačiai nuskambėjusi Lietuvos sėkmė Frankfurto knygų mugėje.

Šiemet Vilniaus knygų mugė gudriai "suporuota" su studijų muge – taip (pagal reklamos taisykles) ugdomas potencialus skaitytojas/lankytojas/pirkėjas. Pirkimo aspektą mugės metu gal be reikalo nuvertinau. Vis dėlto Vilniaus mugės specifika šiek tiek kitokia nei panašių renginių užsienio šalyse. Į vilniškę mugę lankytojai būriais veržiasi ne sudarinėti kontraktų su leidėjais ar apžiūrėti pritrenkiančių formomis (ir sąmatomis) epkspozicijų stendų, bet dažniausiai nusipirkti pigesnių leidinių ir "pasižmonėti" (turiu galvoje vaikščiojimą minioje, spoksojimą į literatūros (ir kitokias) žvaigždes, albumų, kurių niekada nepirksi, vartymą etc.). Kad ir kaip raukosi dėl "knygų turgaus" epiteto dvasingoji tautos dalis, vis dėlto nuotaiką pakelia tai, kad knygų (intelektualinės vertybės) ir pinigų santykio proporcija mugėje pasikeičia pirkėjo naudai.

Pagal du jau minėtus lankytojų poreikius formuojama ir mugės programa. Ji palanki žiūrovams (specialistai teturi vieną dieną). Kaip ir ankstesniais metais, kultūrine mugės programa šiemet rūpinosi "Lietuviškos knygos". Smagu, kad jų pastangomis tradicija tampa knygos menui skirti renginiai ir parodos. Vienu ryškiausių mugės akcentų yra Kultūros ministerijos konkurso "Gražiausios metų knygos" apdovanojimai. Jie skiriami ne tik dailininkams, bet ir leidėjams bei spaustuvėms – visiems, kurių triūsu knygos tapo "gražiausiomis". Šiemet pirmoji premija teko solidaus LDS leidyklos "Artseria" albumo "Antanas Mončys" dailininkui Eugenijui Karpavičiui (spaustuvė "Sapnų sala"). Antroji – dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už Redos Griškaitės knygos "Mineralinis miestelis" gražų pateikimą (VDA leidykla, spaustuvė "Petro ofsetas"), trečioji premija paskirta Mildai Kairaitienei už stilingai ir kruopščiai sukurtą Giedrės Jankevičiūtės monografijos "Dailė ir valstybė" apipavidalinimą (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, spausdino "Spaudos praktika"). Įteikta ir dešimt paskatinamųjų diplomų. Iš jų verta paminėti autorius, originaliomis iliustracijomis papuošusius "visą" knygą: Agnes Indrę ("Konstitucijos istorija"), Romą Orantą ("Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams"), S. Chlebinskaitę ("Kas kiemely daros"). Knygos apipavidalinimo srityje dirbančių menininkų ūpą turėtų kelti tai, kad norinčių apdovanoti knygos dailininkus atsiranda vis daugiau. Atskiras premijas šiemet įsteigė Vilniaus dailės akademija (S. Chlebinskaitei už "Carmina Burana") ir Lietuvos dailininkų sąjunga (Irenai Žviliuvienei, Živilei Žviliūtei už knygos "Karaliaus žentas" iliustracijas). "Gražiausios 2003 metų knygos" pristatytos antrame knygų mugės aukšte įkurtoje parodų "oazėje" (bent jau taip ši vieta atrodė tiems, kuriems pavyko ištrūkti iš pirmame aukšte siaučiančios žmonių minios). Antro aukšto galerijoje, greta apdovanotų lietuviškų leidinių, eksponuotos 1864–1904 m., spaudos draudimo laikų knygos. Šią unikalią ir įdomią parodą, skirtą lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti, surengė Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Dvi garsių Lietuvos iliustratorių parodas kuravo net penkių apdovanojimų už knygų apipavidalinimą laimėtoja S. Chlebinskaitė, jau ne pirmus metus gražiai bendradarbiaujanti su "Litexpo" ir "Lietuviškomis knygomis". Ji rengia populiarių ir žinomų Lietuvos iliustratorių parodas (2002-aisiais – Kęstučio Kasparavičiaus, 2003-aisiais – Rimvydo Kepežinsko). Šį kartą mugės lankytojai galėjo apžiūrėti Broniaus Leonavičiaus ir Jūratės Račinskaitės kūrinius. Jūratė pristatė iš senų nuotraukų ir žiedlapių sudėliotus koliažus-iliustracijas poezijos rinktinei "Takelis iš naujo" (2001), apdovanotus Kultūros ministerijos diplomu, nuotaikingą "Laišką sekmadieniui" (1998), už kurį yra laimėjusi specialų UNICEF prizą Leipcigo knygų mugėje, taip pat ir naujausią darbą – smagią knygelę, kurioje greta dailininkės piešinių savuosius gali piešti ir mažieji skaitytojai.

B. Leonavičius eksponavo dalį nepaprastai įspūdingo, tačiau dar neišleisto iliustracijų ciklo "Vilniaus legendos". Menininkas šiam ciklui skyrė net kelerius metus. Remdamasis keturiomis atskiromis legendomis dailininkas istorinius įvykius ir asmenis, susijusius su Vilniaus pilių ir miesto įkūrimu, vaizduoja su didele menine išmone. Atskiras ciklo dalis menininkas pristatė dar 2000-aisiais Vilniaus VII knygos meno trienalėje ir laimėjo pagrindinę premiją. Iliustracijos pieštos ant originalaus, specialiai sukurto popieriaus, meistriškai derinant spalvas, preciziškai atsižvelgiant į kiekvieną iliustracijos ir šrifto kompozicijos detalę. Greta originalų, eksponuojami ir šių darbų kontroliniai atspaudai. Neabejotinai šis Vilniaus legendoms skirtas B. Leonavičiaus darbų ciklas virs knyga, kurią ne tik miela turėti namie, bet ir galima vežti į užsienį kaip reprezentatyvią dovaną.

Šalia lietuvių autorių, eksponuoti ir rusų menininko Andrejaus Bondarenkos knygų maketai. Profesionalų ekspoziciją papildė pernai mugėje vaikų sukurti molinės knygos puslapiai. Pirmame aukšte veikė knygų rišimo paroda ir "Baltų lankų" suorganizuota Prano Gailiaus eskizų ekspozicija. Žodžiu, akis tikrai buvo kur paganyti. Gaila tik, kad pernai milžinišką pasisekimą turėjusi Britų tarybos parengta šiuolaikinių knygų meno paroda nesulaukė adekvataus "palikuonio".

Parodos vis dėlto buvo "ramioji" mugės dalis, nepasižymėjusi ypatingomis intrigomis. Tuo tarpu knygų leidėjai su pavydėtinu užsidegimu lankytojus siekė nustebinti staigmenomis, pristatyti "pritrenkiančias" naujienas ir supažindinti su užsienio šalių rašytojais. Šiemet mugėje švytėjo ryškios Europos literatūros asmenybės Alessandro Baricco ir Fredericas Beigbederis.

Italas Baricco, bendraudamas su spauda, buvo "šiltas" ir kalbus (kiek leido mąsli menininko prigimtis). Nuoširdžiai dalijosi savo įspūdžiais ir susižavėjimu Eimunto Nekrošiaus pastatymais, rodytais Italijoje. Ne paslaptis, kad Baricco važiavo į Lietuvą tikėdamasis pamatyti jo vaidinimus toje salėje, kur jie gimė, ir su ta auditorija, kuriai pirmiausia buvo skirti. Žavėdamasis Lietuvos teatro režisieriais, jų kuriamu vaizdų teatru, autorius išpažino savo ir savo kūrinių sudėtingą, net labai įtemptą santykį su teatro pastatymais. Mintį, kad jo kūriniai bus kitų menininkų interpretuojami, rašytojui tenka lėtai prisijaukinti, kartais taip ir nepavyksta to padaryti. Baricco papasakojo apie daugybę nesėkmingų bandymų bendradarbiauti su teatro ir kino režisieriais. "Atsiskirti" nuo savo kūrinio sunku, taip pat kaip ir suvokti, kad tavo vaikai auga, teigė rašytojas. Ne viename susitikime pabrėžęs, kad skaitytojo ir knygos santykis nepriklauso nuo aplinkos, savo kūrybą rašytojas palygino su šaldytuvu. Skaitytojas – tas, kuris naktį jausdamas situacijos dviprasmiškumą sliūkina prie šaldytuvo ir atsidaręs jį patiria palaimą matydamas jo turinį. Rašytojas – tas, kuris turi užpildyti šaldytuvą įvairiomis gurmanišką skaitytoją dominančioms prasmėmis. Ilgus metus mokęsis skambinti pianinu, menininkas neišvengė klausimų apie muziką. Prisipažino, kad kartais gerai užsidaręs duris pats vienas sau "labai gražiai" groja. Kiekviename kūrinyje jam pavyksta įterpti kokį nors su muzika susijusi epizodą. Nors Baricco kūrinių kalba, tiksliau, jo raiškos braižas apibūdinamas kaip muzikalus, net nusakomas muzikiniais terminais, rašytojas sakė to sąmoningai nesiekiąs, taip išeina savaime. Dvejus metus televizijoje laidas vedęs menininkas metė šį darbą, nes jis nedera su rašytojui būtinu gyvenimo būdu. Visų pirma todėl, kad atima daug laiko (nors darbo tempas ir procesas jam patiko). Be to, nebuvo paprasta "pakelti" visur atpažįstamos TV žvaigždės gyvenimą. Na, bent jau ne rašytojui.

Tik darbas televizijoje siejo Baricco su kita Vilniaus mugės žvaigžde prancūzu F. Beigbederiu, irgi turėjusiu savo laidą per TV. Pastarasis menininkas kitokio būdo ir temperamento, tačiau mėgstamas Lietuvoje ne mažiau už muzikalų italą. Pernai Beigbederio knygos "14,99 EUR"(?) skaitymas Lietuvoje tapo daugelio reklamos srities darbuotojų "tyliuoju protestu". Todėl į susitikimą su Beigbederiu šios srities specialistų taip pat sugužėjo nemažai. Žinoma, dalyvavo ir moteriškės, kurioms vis neduoda ramybės reklamos profesionalo paleistas beveik reklaminis (todėl ir įtikinantis) teiginys "Meilė trunka trejus metus". Grįžtant prie to, ką pasakojo pats rašytojas, labiausiai įsiminė jo su nuoširdžiu įsitikinimu ir įkarščiu kartojama "knygos iš neapykantos" idėja. Kažkaip geriau sekėsi susiformuoti nuomonę ne apie jo rašymą, bet apie jo "karščiuojančias" kairuoliškas pažiūras į socialines šiuolaikinio Vakarų pasaulio struktūras. Tokie teiginiai savaime neturi neigiamo atspalvio, bet paties rašytojo buvo gana menkai artikuliuojami ir sukėlė šiokių tokių įtarimų. Labiausiai dėl to, kad jis nepateikė įtikinančių kitokio gyvenimo būdo alternatyvų. Pavyzdžiui, tvirtinimas, kad už knygą "14,99 EUR" išmestas lauk iš savo gerai apmokamo darbo reklamos srityje rašytojas pajuto absoliučios laisvės išsipildymą, neatrodė pagrįstas. Tiesa, autorius daugiau be reikalo nešvaisto savo kūrybinės energijos kurdamas jogurto ar panašių produktų reklamas. Tačiau po šio "išsivadavimo" pats rašytojas ir jo kūryba virto masinio naudojimo produktu, kuriam reklamą kuria pats Beigbederis arba jo aplinka. Apie tokį "laisvės posūkį" rašytojas neužsiminė. O vertėjo, nes, atrodo, senų įgūdžių Beigbederis nesirengia pamiršti – vien į lietuvių kalbą išverstų knygų temų sąrašas: "meilė, reklama, katastrofos", manau, vertas gerai apmokamo reklamos specialisto vardo. Na, bet tai smulkmenos, palyginti su menininko galantiškumu ir ne mažiau žavinčiu karštakošišku būdu. Tai patvirtino ties gero skonio riba balansuojantis Beigbederio laidos su nuogaliais epizodas (rimtomis temomis diskutavo, sustabarėjusius visuomenės požiūrius kritikavo nuogi, kaip ir pats Beigbederis, pašnekovai, tiesa, tik vyrai, moterys ten nėjo ir už didelius pinigus). Ir nuoširdžiai nuskambėjęs prisipažinimas, ką rašytojas paryčiais bare suokia moterims apie savo auksinę poeto širdį, slypinčią po ciniko kauke. Išgirdęs, kaip beširdės komercinio meno industrijos žinovas gailisi, kad iš dabartinių žmonių atimta galimybė svajoti, jo atvirumu nebeabejoji. Kas gi kitas, jei ne buvęs reklamos darbuotojas, gali pasiūlyti receptą, kaip svajones atgaivinti?

Lietuvos literatūros garsenybės mugėje sulaukė ne mažiau dėmesio. Netikėtumų irgi netrūko. Herkaus Kunčiaus romanas "Gaidžių milžinkapis" buvo pristatinėjamas be paties autoriaus (besilankančio svetimuose kraštuose). Parašą į naują tėčio leidinį (laimingiesiems) gražiai įrašė dukra. Leidyklos stengėsi kaip išmanydamos įdomiai pristatyti autorius. Videoprojekcijomis buvo paįvairintas susitikimas su knyga (ir tekstu), kaip objektu, jau senokai besidominčiu Tomu S. Butkumi, išleidusiu knygą "Tekstai Generuotos Kalbos Mutacija". Projekcijose parodyti ir lietuviškame kontekste "eksliuzyviniai" "Vario burnų", kurių idėjinis vadas ir yra T.S. Butkus, leidiniai. Kiti leidėjai skaitytojams privilioti ėmėsi net trilerio žanro: aktoriai-prokurorai tardė Renatą Šerelytę (priežastis – naujas romanas "Vardas tamsoje"), skaitytojams buvo pademonstruota filmuota medžiaga, kaip naikinami jaunojo rašytojo Tomo Staniulio romano juodraščiai.Visų pristatymų "technologijų" nėra nei vietos, nei prasmės vardinti. Svarbiausias vis dėlto buvo ne pristatymo įmantrumas, bet galimybė susitikti su pamėgtais autoriais. Apie savo naujausius kūrinius kalbėjo Saulius Tomas Kondrotas, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Jurga Ivanauskaitė, Gintarė Adomaitytė, Kazys Saja, Vytautas V. Landsbergis ir kiti rašytojai šiemet Knygų mugės dėka, atrodo, sparčiai populiarėja rašytojo-šoumeno "specializacija", jei šis reiškinys plėsis, į filologų mokslo programas bus galima įtraukti ir aktorystės kursus.

Be grožinės literatūros, mugėje, kaip ir ankstesniais metais, pasirodė daugybė specializuotos literatūros. Enciklopedijų leidykla, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Filosofijos ir meno institutas, kitos Lietuvos bei užsienio leidyklos siūlė pirkti žodynus, tyrinėjimų monografijas, mokomąją literatūrą ir etc. Mugei pasibaigus belieka konstatuoti, kad "nauji knygų metai" prasidėjo, o gerasis šių metų ženklas būtų susidraugauti bent su keletu iš gausybės (viename gyvenime) neaprėpiamų šio pasaulio tekstų.