Piešimas dūmais

Jonas Gasiūnas. "AH-64 Apache". 2003 m. O. Posaškovos nuotr.

Yves’o Kleino kūryboje pasirodžius vandens ir ugnies stichijoms, jis buvo pramintas "pirmuoju postmodernizmo alchemiku". Tuo pačiu metu ugnies materiją savo kūryboje naudojo ir Zero grupės narys Otto Piene. Nuo 1960 O. Piene kūrė dūmų ir ugnies paveikslus, analizuodamas šviesą, judesį ir erdvę. Destruktyvių ugnies pėdsakų yra ryškiaspalvėse menininko abstrakcijose.

Ugnies pėdsakų matome ir naujausioje Jono Gasiūno parodoje "Piešimas dūmais" ŠMC. Žvakės liepsnos dūmai tapo savotišku atradimu menininkui 2000 metais. Tačiau tai, kas juos pasitelkus yra vaizduojama, anot menininko, tėra tie patys dūmai, fikcija. O. Piene domino šviesos kaitos spektras dūmų tapyboje (nuo laipsniško spalvos tamsėjimo drobėje iki visiškos drobės destrukcijos – sudeginimo). J. Gasiūnas dūmais piešia figūrų kontūrus, atsiribodamas nuo destruktyvios ugnies prigimties. Dūmai tampa lengvo prisilietimo prie drobės žyme.

O. Piene ir Y. Kleiną labiau domino tikroji ugnies prigimtis, jos santykis su pasirinkta kūrybine medžiaga. J. Gasiūnui tai tėra piešimo priemonė, jis neakcentuoja išskirtinio drobės ir ugnies santykio.

Menininko pasirinkti objektai varijuoja tarp religinių, istorinių siužetų ir kasdienio gyvenimo parafrazių. Efektingų dydžių paveiksluose pasakojamos daugiasluoksnės istorijos. Žmogaus reprezentacija paveiksluose kinta nuo klasikinio modelio iki abjekcijos.

Klasikinis modelis. Mimezės principu atlikti tradiciniai istorinės, religinės tematikos darbai – "Atminčiai Vytauto Didžiojo / Lietuvos Kunigaikščio / Mano vilčių karaliaus / Mano sapnų princo", "Švč. Aušros vartų Mergelė". Dūmais išpieštos ikonos – ironiškas autoriaus santykis su tradicijų fetišais. Kuo tampa daugybėje ikonų įkūnyta dievybė? Ar ji tebėra aukščiausioji instancija, tik įsikūnijusi į atvaizdus? Ar masinis reprodukavimas desakralizuoja religiją, dievybę? Tokie klausimai kyla siekiant identifikuoti paveikslo vaizdinį. Šiuose darbuose išryškėja realistinis piešinys, dūmų linija kinta į daugiasluoksnes žvakės liepsnos dūmų dėmes.

Savotiška vyriškojo ego ir istorijos samplaika pateikiama didžiausiame parodoje paveiksle "Didžioji kunigaikštystė" (2004 m.). Menininkas erdvės "duoklę" atiduoda lietuviškų mitų žemei. Efektingo dydžio drobė su gyvūnų banda nori nenori sukelia minčių apie Altamiros, Lasko olų tapybą. Natūralistinė piešimo maniera, dūmų palikti pėdsakai primena pirmykščių kultūrų piešinius. Drobėje objektai niveliuojasi – tai ir pirmykštės kultūros parafrazės, ir šmaikšti ironija. Dabarties ir praeities kategorijų žaismas galimas tik dėl paveikslo pavadinimo.

Mitologizuoti siužetai buvo matomi jau ankstyvojoje J. Gasiūno kūryboje. Būdingi grotesko, metaforos, abjekto meno motyvai regimi ir dabar.

Abjekcija. Savotiška kūno dekonstrukcija regima keliuose menininko darbuose. Juose išsiskiria žmogaus ir gyvūno kūno santykis. Kaip ir 8-ojo dešimtmečio Londono mokyklos atstovas Francis Baconas, menininkas kuria žmogaus ir gyvulio hibridus ("Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi", "Du prasilenkiantys kadrai"). Žmogaus kūnas suardomas, gyvūno ir žmogaus kūnai sąmoningai suliejima ir vyras su gyvūno ausimis, moteris su tešmeniu. Kūnas reprezentuojamas kaip kažkas pasąmoningai gyvuliška, žema.

Kiekvienas vaizdinys kuria gyvuliškų instinktų ir žmogiškosios moralės santykį. Pats menininės kūrybos aktas gali būti prilyginamas abjekto atsikratymui, išsivalymo aktui.

Žmogaus įvaizdžiai J. Gasiūno kūryboje neapsiriboja tik negatyvia reprezentacija. Kituose paveiksluose vaizduojamas įprastas, normalus žmogaus kūnas. Pasitelkus grakščią dūmų liniją, gėrimasi moters kūnu. Išraiškingi kūno linkiai, garbanoti plaukai, ryškūs veido bruožai – tai jau visai kitoks moters įvaizdis J. Gasiūno kūryboje.

Jonas Gasiūnas. "Discovery Channel". 2002 m. O. Posaškovos nuotr.

Šalia ekspresyvios figūrinės abstrakcijos svarbią vietą užima du videofilmai. "Kelionė pajūriu" – savotiškas monumentas ant smėlio nupieštiems paveikslams, kuriuos tuoj pat nuplauna jūros bangos. Menininkas keliauja pakrante, žymėdamas kryžiais paliktus paveikslus, kuriems nelemta išlikti. Kaip ir G. Makarevičius "Upėje" (jis, beje, ir filmavo šį J. Gasiūno performansą) menininkas pasirenka vandens stichiją. G. Makarevičiaus "Upė" – menininko dienos dienoraštis,įgavęs savotišką amplua projekte "Butas ’99". J. Gasiūnas neišlikusius smėlio kūrinius įprasmina pasitelkęs videokamerą, o galerijos erdvėje jie įgauna meno statusą. Įdomu, kad tapyboje menininkas pasirenka ugnies materiją, o videomene matome vandenį. Savotiška stichijų – ugnies, vandens, žemės (pajūrio smėlis) derinys.

Erdvės, laiko dimensijas matome antrajame menininko videodarbe "Du sapnai". Du žmonės – vyras (J. Gasiūnas) ir moteris (J. Kyzikaitė) filmuoja vienas kitą, keliaujančius tais pačiais stogais, laiptine, nesusikertančiomis trajektorijomis. Kalbos kūnas (sakinys – "Du sapnai") ir vaizdo kūnas (media) yra tarpusavyje susiejami; lygiai taip pat jie skiriasi vienas nuo kito. Kalba ir vaizdas įdaiktinami ir modeliuojami, kuriamas specifinis erdvės, laiko ryšys. Ryšys, kuriame vyksta nuolatinis judėjimas, ėjimas į kažką. "Klajojantys vaizdai" – tarsi vyro ir moters skirtumo simbolis. Savo esme jie tokie skirtingi, kad net būdami ten pat ir tuo pačiu metu niekada nesusitiks.

Abu videofilmus galima žiūrėti kaip vienas kito tąsą, tarsi daugiasluoksnę istoriją. Abiejuose videodarbuose egzistuoja ta pati laikinumo, nuolatinio kitimo, judėjimo dvasia. Ir čia, ir ten išryškėja vidinio ir išorinio vaizdo dualizmas. Veiksmai atrodo beprasmiai, tačiau intencijos prasmingos. Judėjimas, kaita sugestijuoja siekį, viltį. Įprasminamas atsitiktinis žmogaus įvykis tampa ilgalaikiu, o fiksuojamas judesys – simboliu. Kūno judesiai – tai sielos "judesių" metafora.

Tapyboje įžvelgiu kur kas didesnę ironijos dozę nei videodarbuose. Ir ne tik dėl kūrinių pavadinimų. Sąmoningas kūno destruktūrlizavimas, religinių, istorinių asmenybių desakralizavimas kuria ironišką postmoderniosios kultūros vaizdinį. Pasirinktas didelis paveikslų formatas, vaizdo atsiradimas vaizde imituoja kino ekraną. Pasakojamos istorijos daugiasluoksnės, kaip ir paveiksle vienas kitą dengiantys vaizdai. Videodarbai labiau sukoncentruoti į egzistencijos problemas, o tapyba – į šiuolaikinę visuomenę, įsigalėjusią žiniasklaidą, jos kuriamus naratyvus.

Postmodernizmas neatskiriamas nuo nostalgijos praeičiai, prancūzų taikliai vadinamai la mode retro. J. Gasiūno darbai taip pat vis atsigręžia į istoriją ir mitologiją šiuolaikinio žmogaus akimis.

Šiuolaikinis žmogus, įpratęs prie rėksmingų, ryškių reklaminių spalvų, fluorescencinės šviesos, parodoje pateks į kur kas ramesnio kolorito J. Gasiūno paveikslų erdvę. Menininkas linksta prie švelnios žalsvos, rusvos, melsvos, spalvų koloritą pagyvindamas juosva žvakės dūmų linija. J. Gasiūno tapyboje 8-ajame dešimtmetyje vyravę neoekspresionizmo bruožai parodoje susipina su abstrakcija, minimalizmu (figūrų lakoniškumas), konceptualumu.