Pirmasis

Būk originali arba žūk

Madame Yevonde "Prospekto" galerijoje

Laima Kreivytė

iliustracija
Madame Yevonde. "Ledi Campbell kaip Niobė". Iš ciklo "Deivės". 1935 m.

"Prospekto" galerijoje galime pamatyti vienos iš spalvotosios fotografijos pradininkių Madame Yevonde (1893–1975) darbus. Jie atrodo keistai šiuolaikiški – ne vienas lankytojas ryškiaspalves kino ir reklamos deives "atpažįsta" kaip mūsų laikų žvaigždes. Abejonių sukelia nebent XX a. pradžios drabužiai ir šukuosenos – bet jokiu būdu ne Yevonde stilistika ir meninis mąstymas.

Britų tarybos surengta paroda vadinasi "Būk originalus arba žūk". Toks ryžtingas pareiškimas puikiai atspindi aktyvų ir spalvingą Madame Yevonde gyvenimą. Juk ir pačios pasirinktas pseudonimas "Madame Yevonde" dabar geriau žinomas už dokumentuose užfiksuotą Yevonde Cumbers (kitur – dar ir Edith Plummer). Gimusi pasiturinčioje šeimoje Londone, būsimoji fotografė mokėsi ne tik Anglijoje, bet ir Belgijoje bei Prancūzijoje. Grįžusi į Didžiąją Britaniją, Yevonde entuziastingai dalyvavo sufražisčių judėjime, kovojančiame už moterų teisę balsuoti. Išsamiai jos biografiją ir meninę kūrybą pristatančiame kataloge randame tokį Yevonde prisipažinimą: "Su džiaugsmu būčiau deginusi bažnyčias, daužiusi pašto dėžutes ir ėmusis prievartos kovodama dėl politinės laisvės, jeigu ne siaubą keliantys bado streikai kalėjime ir prievartinis streikuotojų maitinimas. Labai norėjau gyventi kankinės gyvenimą, bet neturėjau tam drąsos." Nors ir atsisakiusi radikalių metodų, Yevonde neišsižadėjo savo nuostatos siekti finansinės ir profesinės nepriklausomybės. Ji įsidarbino tuo metu garsios aukštuomenės fotografės Lallie Charles studijoje. Čia ji išmoko ne tik koreguoti ir retušuoti nuotraukas, bet ir pavergti rafinuotų klientų skonį.

Madame Yevonde puikiai jautė epochos pulsą. Ankstesnio laikotarpio dirbtinų rožių romantika netraukė progreso idėjomis ir mechanizmų estetika susižavėjusios jaunosios kartos. Siekdama sukurti šiuolaikiškos dvasios portretus, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Yevonde atidarė savo studiją. Ir nors 1916 m. ji "tautos labui" įstojo į savanorių būrį, grįžusi sugebėjo pritraukti daug naujų modelių – aktorių, rašytojų, garsių aristokratų. Studija klestėjo. Juk tai buvo moderniosios visuomenės aušra – kai, atsikračius Viktorijos laikų suvaržymų, pradėta domėtis kūnu, mada ir seksualumu (žinoma, ne be Freudo pagalbos). Trumpos moterų šukuosenos, trumpi sijonai, spalvoti žurnalai, technologijų triumfas, kino atsiradimas ir žvaigždžių kultas – visi šie pokyčiai reikalavo greito, dinamiško ir monumentalaus įamžinimo. Svarbiausia tapo ne sutaurinti bekraujai pavidalai, o gyvybe trykštantys kūnai ir moderniai dekoruotas paviršius.

iliustracija
Madame Yevonde. "Žirnių gliaudymas". Reklaminė fotografija. 1937 m.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Yevonde pradėjo spalvotos fotografijos bandymus, juos tęsė ir kitą dešimtmetį. Britai, kitaip nei amerikiečiai, nesižavėjo spalvota fotografija – jiems neįtiko jos "dirbtinumas". Nesutikdama su tokia nuomone, Yevonde įrodinėjo spalvotos fotografijos privalumus paskaitose ir ypač – darydama ir eksponuodama aukšto meninio lygio spalvotas fotografijas. "Prospekto galerijoje" matome kelias įsimintinas fotografijų temines grupes, atskleidžiančias Madame Yevonde interesų spektrą: tai antikinės mitologijos inspiruotas "Deivių" ciklas, tapybos meistrų įkvėptos kompozicijos, moterų portretai, "Karalienės Meri" laivo dailinimo dokumentacija ir reklaminės fotografijos.

Madame Yevonde pradėjo kurti 1935 m. Manoma, kad ją įkvėpė aukštuomenės pobūvis, kuriame moterys vilkėjo mitinių herojų kostiumais. Nenuostabu – neoklasikos idėjos tiesiog sklandė ore. Gal atsibodo beatodairiškas avangardo veržimasis ir istorijos niekinimas? Graikų mitologija leido Yevonde sujungti realų pasaulį su fantazija ir įspūdingai atskleisti spalvotos fotografijos galimybes. Stebina ne tik kompozicijų įvairovė, bet ir netikėtos personažų traktuotės. Pamatęs vieną ciklo darbą, niekada neatspėtum, koks bus kitas. Istorijos mūza nuogais pečiais nufotografuota šalia antikinio biusto. Ir pati mūza stilizuota kaip antikinis biustas. Gyvas, materialus, gamtinis kūnas greta sukultūrinto atvaizdo. Viskas skendi mėlynoje šviesoje. Ar galima geriau pavaizduoti istorinę distanciją?

Išbalusi, veriančiu žvilgsniu stingdanti kraują Medūza, kurios kaklą ir plaukus apsivijusios gyvatės, atrodo kaip nukirsta galva. Ji vienintelė žvilgia tiesiai į žiūrovą. Kitos deivės žvelgia pro šalį arba "į niekur" – taip pasiekiama didesnio atsiribojimo efekto. Tačiau moters kūnas netampa daiktišku – erotika nusileidžia vizualumui ir paveiksliškumui. Jaunos, patrauklios aukštuomenės damos, pozuojančios fotografei, išlieka šaltos ir nepasiekiamos. Čia viskas suvaidinta, o fotografė kartu su kilmingomis pozuotojomis mėgaujasi situacijos dirbtinumu. Jos nė nebando atskleisti personažo – tik atiduoda savo kūnus ironiškam ir neretai kičiniam maskaradui.

iliustracija
Madame Yevonde. "Autoportretas su Hekatės atvaizdu". 1940 m.

Štai akis nudelbusi Venera su kriauklę primenančia karūna, permatomais šydais ir perlų diržu – tikrai kaip iš jūros putos plaukusi. O dar ta svajinga melancholija ir botičeliškai pasvirusi ranka… Europa taip švelniai priglunda prie milžiniškos jaučio galvos, kad pradedi abejoti, ar tikrai būta pagrobimo. O Persefonės galva švyti iš tamsybių – bet ji juk požemio karalystės deivė!

Kaip priešingybė trapiai Venerai – karingoji Minerva auksiniu apsiaustu, su pistoletu ir šalmu. Ryžtingas deivės profilis žvelgia tiesiai prieš save. Pistoleto kryptimi. Virš ginklo – pelėda (išminties simbolis). Vadinasi, ginklai klauso proto balso. Nors nei menininkė, nei jos fotografuojamos moterys nesiekia atverti savo jausmų, mitologinės istorijos gali išspausti ir tikras ašaras. Žuvusių sūnų ir dukterų raudanti Niobė iš skausmo pavirto uola, bet ašaros nesiliovė tekėjusios. Pažvelgęs į Yevonde nufotografuotą Niobės veidą stambiu planu, gali tuo patikėti. Ir nesvarbu, ar tos ašaros ištryško į akis prilašinus glicerino, ar dėl kitų gudrybių. Ne mažiau įspūdingai atrodo Amazonių karalienė Pentesilėja. Ji vienintelė iš deivių spinduliuoja atvira erotika ir geismu – atlošta galva, pravertos lūpos, užmerktos akys. Bet tai nėra tik meninė išmonė ar fotografės užgaida. Tai kulminacinis jos mitinės istorijos momentas. Pentesilėja dalyvavo Trojos kare ir gynė ją nuo graikų. Achilas stojo su ja į kovą ir nugalėjo. Bet vos atidengė šalmą, buvo pavergtas jos grožio ir pamilo žuvusiąją. Yevonde užfiksuoja šį momentą – mums prieš akis ietį laikanti ir ieties perverta karžygė, kurios miręs grožis gali sudaužyti gyvą širdį.

Ne mažiau kruopščiai komponuojami amžininkių portretai – kiekvienas fotografijoje atsidūręs daiktas svarbus ir konceptualiai, ir plastiškai. Kruopščiai parenkamos spalvos ir apšvietimas. Štai mergina kaip aureolės apgaubta už jos pakabinto taikinio – kartu ji atsiduria į ją nusitaikiusių žvilgsnių centre. Pasižiūrėkite, kaip kruopščiai Yevonde parenka daiktus savo "Autoportretui su Hekatės atvaizdu" (1940 m.) – autorė sėdi aukso rėmuose, rankose laiko negatyvą, virš jos – deivės Hekatės atvaizdas, ant kaklo – sunki grandinė. Kaip kontrastą šiems svariems profesiniams ir meniniams ženklams kairėje paveikslo pusėje matome lengvą drugelį – asmeniškumas ir trapumas persmelkia daugelį Yevonde darbų. Kartais jos fotografijos peržengia atvaizdo ribas ir tampa labiau mąstymo, filosofavimo objektu. Tiesa, tas filosofavimas neatsiejamas nuo buities konkretumo ir žmogaus kūno. Tokios yra tatuiruočių serijos, kurias žinovai vertina kaip tam tikras simbolines kompozicijas, žyminčias tris moters pasirinkimus: rankos skina vaisių nuo pažinimo medžio, vyras ir moteris kartu riša mazgą, mazgą riša dvi rankos (gundytoja, žmona, homoseksualė).

iliustracija
"Mrs Michael Balcon kaip Minerva". Iš "Deivių" ciklo.1935 m.

Yevonde visada žavėjosi klasikinėmis kompozicijomis ir motyvais. Ir kitiems ne kartą patarė pasižiūrėti į paveikslus – mat fotografiją ji vertino ne mažiau už tapybą. Nors troško naujovių ir drąsiai eksperimentavo, Yevonde daug dėmesio skyrė tradicijai. Ji gerai žinojo XIX a. fotografę Julią Margaret Cameron, mokėjusią puikiai parinkti šviesą ir kartais tyčia nesufokusuodavusią vaizdo.Yevonde panašiai nufotografavo Ingres’o tapybą primenančią nuogalę – jos kūno kontūrai ištirpsta aplinkoje. O šydais apkaišyta "Darbininkė vasarą" (1937 m.) atrodo lyg nužengusi ir iš Fragonardo drobės.

Ne mažiau išradingai konstruojamos ir reklamos – priešingai dabartinei greito vartojimo strategijai, Yevonde reklamos skatina rafinuotą mėgavimąsi. Kartais jos atrodo pernelyg drastiškos – kaip siurrealistiškai pakibusi koja kojinių reklamoje. Tačiau dažniausiai jos sudėlioti natiurmortai turi ne tik originalų plastinį sprendimą, bet ir gilesnę filosofinę potekstę – kaip karo nuojautą žyminti "Krizė" (1939 m.), kur antikiniam biustui uždėta dujokaukė.

Madame Yevonde kuriamos įvairių personažų improvizacijos, naudojami kičiniai elementai šiais laikais sulaukė didelio susidomėjimo. Dabar, kai svarbiausia sukonstruoti įtikinamą įvaizdį ir visai nebūtina pačiam juo tikėti, Yevonde darbai tampa itin aktualūs. Neatsitiktinai jos fotografijos 1997 m. buvo įtrauktos į tarptautinę parodą "Rožė yra rožė yra rožė – lyties performatyvumas fotografijoje" Gugenheimo muziejuje, kur jos darbai eksponuoti greta šiuolaikinių autorių Cindy Sherman, Nan Goldin bei Pierre & Gilles.

Madame Yevonde fotografijų paroda jau rodyta Kaune. Iš Vilniaus ji keliaus į Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį. Tai puiki proga susipažinti su šia išskirtine menininke, kurios spalvingas gyvenimas tiesiog reikalavo spalvotos fotografijos.