Muzika Tarp dviejų pasauliųTomo Luiso de Victorios Requiem premjera LietuvojeVladas Zalatoris Tomas Luisas de Victoria (~1548-1611) žymiausias ispanų Renesanso kompozitorius, kurio vardas muzikos istorijoje įrašytas šalia Palestrinos. De Victoria parašė keliasdešimt stambių kūrinių. Requiem, tiksliau, "Officium defunctorum" ("Mišios mirusiesiems") yra garsiausias. Sukurtas 1603-aisiais (lygiai prieš 400 metų), šiomis dienomis jis pirmą kartą nuskambėjo Lietuvoje. Nuskambėjo neakademiškai, kaip šiuolaikinė interpretacija, įdedant į šią sąvoką ne tik grynai muzikinę-koncertinę, bet ir platesnę estetinę, kultūrologinę- komparatyvistinę prasmę. Tad akivaizdu, kad lapkričio 2 d. koncertui Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur girdėjome Vaclovo Augustino diriguojamą chorą "Jauna muzika" ir saksofonininką Petrą Vyšniauską, tiktų paantraštė: tarp dviejų pasaulių. V. Augustino sumanymas vienoje programoje sugretinti muzikinį renesansą ir džiazą Lietuvos koncertinėje praktikoje neturi analogų. Atrodęs tarsi iššūkis (ir mažiau tarsi papildomas svertas sukelti didesnį muzikinės visuomenės ir informacijos priemonių susidomėjimą) ir pačiam kūriniui, ir klausytojams. Jų susirinko daugybė, nes jauki bažnyčios erdvė (nė kiek neperdedant) buvo sausakimša stovinčiųjų bemaž tiek pat, kiek sėdinčiųjų. Tokią proporciją įvardytume kaip rekordą. Aišku, vien tik tam, kad konstatuotume: akademinio koncerto kanonas jau beveik nebe šiandiena, į klausytoją orientuotai koncerto programai privalu turėti turiningą intrigą. Ir jeigu šis žodis yra svetimkūnis "kūrybinio darbuotojo žodyne", pasakykim kitaip netikėtą rakursą. Ir tuomet tuščių salių problema kažin ar bus tokia aktuali... Apačioje, šalia altoriaus, choras, vargonai, dirigentas ir Renesansas. P. Vyšniauskas ir XXI amžius balkone, viršuje. Tokia dislokacija ir opozicija. Klausytojai per vidurį, pačiame muzikinių įvykių sūkury. Veidais atsigręžę į Renesansą. De Victorios muzika. Lakoniška. Trapi kaip esmė. Išgrynintas, aukščiausių sferų siekiantis stilius. Aukštybėn šaukianti aistra. Aistra žmogaus, savo gyvenimą perskėlusio pusiau tarp tikėjimo ir muzikos. Amžinybės ir akimirkos. Gal todėl kaitrus Ispanijos alsavimas nepridengia šios muzikos nevilties ir įtampos? Choras atidžiai išstudijavęs partitūrą. Joje nė pėdsako vokalinių puošmenų. Nuosekliai plėtojamas muzikos "siužetas", darnios balsų, temų, struktūrų sąšaukos. Harmoningą muzikos įtampą palaiko griežtas pulsavimas. Taktų brūkšniais atseikėta amžinybė. Ad matutinam. Introitus. Kyrie... Saksofonas įsiveržia staigiai: ne perpasakojantis, ne stilizuojantis, ne komentuojantis draskantis suglumusią keturių šimtmečių rimtį nūdienos aimanomis, griaunantis trapios harmonijos iliuziją, šaukiantis iš pačių širdies gelmių. Tai mes, tai mūsų balsas?! Graduale maldavimas Offertorium išpažintis Sanctus, Agnus Dei... Du pasauliai, dvi prieštaros, du poliai. Jie nesueina niekur. Susiduria kaktomuša. Bendras vardiklis kančia? Verkia žvakės. Merkias žvakės. Vėlinės. Išeiname į vėją... |