Knygų spintoje

"Liučė čiuožia"

Gerokai įrudenėjus lietuviškieji spaudos presai (iš)prispaudė daugybę knygų. Nepretenduoju į išsamią rudeninės literatūros apžvalgą, tad paminėsiu tik keletą naujai pasirodžiusiųjų. Pirmoji įdomiausių - jauna (nors ir nedebiutuojanti) autorė Laura Sintija Černiauskaitė. Knygoje "Liučė čiuožia" (Rašytojų sąjungos leidykla) - trys pjesės ir du prozos tekstai.

Įtaigumu išsiskiria pjesė "Liučė čiuožia". Pjesės personažai gyvena mieste, jie nepasitiki vieni kitais ir yra apimti isteriškos sielų įtampos. Nors veiksmas plėtojasi čiuožykloje, vis dėlto pagrindas - žmogiškosios dramos. Autorė iš smulkmenų, klišių ir betvarkių dialogų sukonstruoja septynių scenų veiksmą, turintį užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą.

Feliksas ir Liučė, Motina ir Tėvas, Vyrukas ir Tania nieko nenutuokia apie vienas kito vidinę būseną, jie turi savo išgalvotą - netikrą pasaulį, ir to pakanka konfliktui. Motinos ir Tėvo pasauliai trumpam susiliečia tik pjesės gale, kartu galvojant apie "baltą šviesą virš jūros". Aišku, tai paveikia mirties atėjimą. Tėvas numiršta supamas jūros (įsivaizduojamos).

Pjesė įtikina, o spalį numatoma "Liučė čiuožia" premjera Valstybiniame jaunimo teatre.

Viename dviejų prozos tekstų, apysakoje "Penkiolikmetė", aprašomos paauglės meilės istorijos. Sujauktos kaip patalai knygos viršelyje. Pagrindinė veikėja (kalbama pirmuoju asmeniu) patiria daugybę vaizduotės siūlomų malonumų. "Iš savo lango" ji stebi praeivius, "lūkesčio pilnom akim nulydi kiekvieną jauną vyrą". Ir nebūtinai tik vyrą. Vėliau išvystame ir vaisių - fantazijos tampa realybe. Apysaka nėra pionieriškas veiksmas, dažnas rašytojas lavino ranką piešdamas šio žanro scenas. Autorė išsiskiria tuo, kad tai atlieka subtiliai ir žaismingai.

Apie gyvenimą mieste, tik šiek tiek kitaip - ir Jurgis Kunčinas trumpų apsakymų knygoje "Užėjau pas draugą" (Rašytojų sąjungos leidykla).

Apsakymai aprėpia visą šio meto tikrovę. Potyriai ir nuotykiai pasakojami šiek tiek ceremoningai, bet vis dėlto su didžia širdies šiluma. Sudėtingi nuotykiai dažniausiai "liečia moterį", įvyksta vienoje vietoje ir per trumpą laiką. Daug užuominų į istorines, socialines, ekonomines ir kraštovaizdines sąlygas. "Nebijok. Ilgai mes čia nesėdėsim. Yra "Lietuvos avialinijos", yra "Lufthansa" ir SAS, bet tai menka paguoda (…). O gandras - pats didžiausias mūsų laineris nuo Kuršmarių iki Egipto piramidžių. Sėskim mudu ant jo uodegos ir jau lėkime iš šito nelaimingo, apsiverkusio krašto", - kužda rašytojas Kamilei. J. Kunčinas kalba lėtai ir įtaigiai. Apie Vandą, Runtą, kaip Zigmas sanatorijoje susirado moterį. Erotika pinasi su absurdu, tragiški dalykai - su komiškais, satyra - su žiauria tikrove.

"Pasaulis pagal Garpą"

Paskutinė rašytojo knyga.

Net du Johno Irvingo romanus išleido leidykla "Alma littera". Pirmasis, ir ne toks žymus, yra "Ketvirtoji ranka". Televizijos žurnalistui Patrikui Volingfordui Indijoje liūtas nukanda plaštaką. Tai įvyksta tiesioginio eterio metu, stebint milijoninei auditorijai (primenu, paprastas amerikietis prie televizoriaus praleidžia septynias valandas). Po nelaimės Patriką palieka žmona Merelin ("Ligoje ir sveikatoje, bet ne tada, kai trūksta kūno dalių", - Volingfordo išvada), o jis pats praminamas Liūto Užkanda. Kita romano linija - vairuotojas Otas Klozenas nusišauna mašinų aikštelėje. Palikdamas dvi laisvas plaštakas ir žmoną našlę. Vieną Klozeno plaštakų Liūto Užkandai mėgina prisiūti Bostone gyvenantis mikrochirurgas Zajoncas. Nors ir daug šių išsišakojimų, knyga turi tvirtai suręstą karkasą. Autorius laisvai, it pirmapradis judintojas, šokinėja nuo personažų prie "įvykių", vis iš naujo juos sujudindamas ir maitindamas. Knygos pabaigoje nušvinta viltis, kad Liūto Užkandai brėkšta šviesesnės dienos. Laiminga pabaiga - gydytojo Zajonco ir kambarinės nuotykiai.

Dar viena J. Irvingo knyga - pakartotinai išleistas (bet naujai išverstas) "Pasaulis pagal Garpą".

Kaip rašoma knygos viršelyje, romanas "nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs 25 laidų, tebėra J. Irvingo prozos viršūnė". Palyginti su dar trim į lietuvių kalbą išverstom knygom ("Našlė vieneriems metams", "Cirko sūnus" ir jau minėta), ši išsiskiria savo branda ir puslapių gausa. Knygą galima skirstyti į tris laikotarpius: gyvenimas prieš Garpą (Garpo motinos Dženės Fylds darbas ligoninėje ir jos nuostabus apsivaisinimas), paties Garpo gyvenimas (vaikystė, imtynės, gyvenimas su Helena, rašymas, mirtis) ir gyvenimas po Garpo (jo vaikų - Dunkano ir Dženės istorijos). Visus tris gyvenimus gaubia netektis. "Jeigu Garpui būtų buvę pažadėta išpildyti vieną didelį ir naivų norą, jis būtų prašęs saugaus pasaulio. Vaikams ir suaugusiesiems. Garpui pasaulis atrodė pernelyg pavojingas ir vieniems, ir kitiems". Skaitytojui, gavusiam dar autentiškesnį už pirmąjį knygos vertimą, nelieka nieko kita, kaip iš aukšto sekioti Garpo baimės objektus ir elegantiškai linksmintis. Modernybė skatina pamišimą dėl saugumo. Pačiam J. Irvingui knygos rašymas neabejotinai buvo kaip terapija, pats rašytojas yra ne kartą užsiminęs apie baimę netekti vaikų.

"Lyg viskas būtų paskutinįkart"

Ta pati leidykla išleido E. M. Remarque’o biografiją. Tai Wilhelmo von Sternburgo knyga "Lyg viskas būtų paskutinįkart".

Glaudus, gražiai ir saugiai "supakuotas" "Vakarų fronte nieko naujo" autoriaus gyvenimas. Knyga pradedama ode fasadiniam rašytojo gyvenimui, o kaip teigia W. von Sternburgas, šis "buvo pilnas svaigulingų kelionių, meilės ir gertynių". Vėliau imamasi epochos gairių ir būsimo rašytojo sunkaus, bet kryptingo kopimo į šlovės viršukalnę. Minimi pranašiški motinos žodžiai: "Dabar tu būsi geriausias mūsų sūnus", Remarque’o kareivio duona, pirmieji rašymo bei gyvenimo sunkumai. Prakaitu aplaistytu romanu "Vakarų fronte nieko naujo" Remarque’as pelno šlovę ir pinigų lietų. Su juo atsėlina alkoholis ir moterys (Marlene Dietrich, Natalie Paley, Greta Garbo, Paulette Goddard), bet jo nepražudo (iliustruojama ne tik tekstu, bet ir fotografijomis). Remarque’as miršta 1970 m. rugsėjo 25 d. nuo angina pectoris. Prieš tai (turiu omeny mirtį) parašo kitas, mano manymu, geresnes knygas: "Triumfo arką", "Tris draugus", "Naktis Lisabonoje".

Šlove su Remarque’u galėtų varžytis ir dainininkė Madonna. Įgarsinusi šešiolika albumų ir pasirodžiusi aštuoniolikoje filmų ji debiutuoja kaip rašytoja knyga "Anglijos rožės" ("Alma littera"). Knygelė skirta vaikams, mano manymu, - 6-7 m.

"Anglijos rožės" yra istorija apie keturias mergaites: Nikolę, Eimę, Šarlotę ir Greisę. "Jos lanko tą pačią mokyklą ir gyvena vienoje gatvėje". Jos visą laiką kartu ir visos pavydi Binai (iš tikrųjų Binah, vardas iš Kabalos, kurią, kaip žinome, skaito Madonna) grožio. Tai knyga apie pavydą ir negeras emocijas, apie supratimą ir draugystę, apie fėjos sukurtą stebuklą.

Madoniška vaikystės interpretacija gyva mados ir dizaino dailininko Jeffrey Fulvimari iliustracijomis ir pačios autorės prekiniu ženklu. Kaip skelbia kai kurie knygų reviu, mergaitės Amerikoje jau rengiamos pink spalvos suknelėmis, o Jungtinėje Karalystėje "Anglijos rožės" lipa ant kulnų "Hariui Poteriui" (pagal pardavimą yra antroje vietoje).

Darosi įdomu: su leidykla "Callaway" Madonna yra pasirašiusi iš viso penkių knygučių sutartį. Lapkričio 10 dieną pasirodys "Mr. Peabody’s apples".