Pirmasis

Jaunų dienų vaizdai

Aleksandros Jacovskytės piešinių ir fotografijų paroda

Monika Krikštopaitytė

iliustracija

Vasarą galerijos, ypač mažutės, tuštokos, tik ne "Lietuvos aido". Duris varsto Aleksandra Jacovskytė, dailės akademijos studentai ir dėstytojai, šiaip meno aplinkos žmonės, einantys patirti nuotykį. Lankytojai juokiasi, netikėtai (net patiems sau) mykteli iš nuostabos, bado pirštais ir "repetuoja" įvairiausiomis intonacijomis balsius. Nes apsitrynusiose nuotraukose mato save, savo draugus, pažįstamus, dėstytojus - tik gerokai jaunesnius.

Viena šalia kitos sukabintos mėgėjiškos (šiuo atveju labiau akcentuotinas žodžio ryšys su veiksmažodžiu "mėgti") nuotraukos be datų ir pavadinimų lyg ir nežada nieko daugiau nei asmeninis menininkės praeities patyrimas. Tačiau paprastučiai dalykai kartais sukelia įdomiausių minčių. Ištraukusi iš namų talpyklų "taip sau, atminimui" darytas nuotraukas į galeriją, A. Jacovskytė užčiuopia to - praėjusio laikotarpio - visumos pulsą. Septintojo (matyt) dešimtmečio realybės audinys pablukęs, bet tvirtos reikšmių struktūros provokuoja kalbėti apie vizualiosios kultūros ir papročių ryšius.

Neoficialios (meninės) bendruomenės vizualiojo mąstymo ypatumai. Ar bet koks senų fotografijų žiūrėjimas prilygsta parodos siūlomoms patirtims? Ne visai. Nuotykiai neišvengiamai būtų skirtingi. Čia norisi kalbėti apie kitonišką nei fotoateljė ar nemenininkų buitinės fotografijos veikėjų gyvenseną ir laikyseną. Besmegenis fotoaparatas pripainioja atsitiktinumų, tačiau abiejose objektyvo pusėse protaujantys ir įtaką patiriantys individai gamina savitas realybes. Fiksuojami meno žmonės reprezentuoja save, kaip kūrėjus, to laiko šifruotėmis, atėjusiomis iš užsienietiškų (italų neorealizmo, iš dalies ir tarybinių filmų) ir britų muzikinio gyvenimo; tai mąslaus, ironiško, bet ir dvasiškai jautraus padaužos tipažas (jei šypsosi, tai su nuginkluojančia jėga ir būtinai bent lašas paslapties). Jie rūko - daug, jų kūnai pratęsia aplinką (net ir susvetimėję sau). Šukuosenos, makiažas, povyza irgi padiktuoti filmų, sakyčiau, italų rafinuoto "moteriškumo/vyriškumo" (išryškintos akys, goslios lūpos, elegantiškas aprangos siluetas) mišinys su hipiška palaidų plaukų laisve. Kino žvaigždės buvo provaizdžiai ne tik jauniems menininkams, tačiau jaučiasi tam tikras jaukumas, buvimo prieš objektyvą sąmoningumas. A. Jacovskytės kadrai sugeria autentišką miesto orą lyg italų neorealistų kino kameros: kiemai, skverai su "netyčiniais" praeiviais ir skalbiniais, tikri interjerai su savavališkais natūraliais šviesos šaltiniais ir estetiškai nesantūriais sienų (ar dar nežinia ko) raštais. Fotografuojami ne tik menininkai, dar ir vaikai su ta vidine išmintinga, bet ir paprasta kaip trys kapeikos tiesa akyse ir kompromisinėse drapanėlėse. Nuotraukas galima vadinti reportažinėmis, tačiau kai fotografuojami kūrybiškumo prisotinti objektai, tai jau tampa meninio akto dokumentika. Formatai ir visas atlikimas, įgyvendintas pagal galimybes (prisiminkime deficito terminą), įveda dar vieną autentiškumo dimensiją.

iliustracija

Realybės įgilėjimas (dingusių laiko momentų atodanga). Pasijunti lyg dalį tikrovės pražiopsojęs. Tokie praeities fotovaiduokliai su beveik atpažįstamais bruožais (žmonių ir miesto) veikia įtaigiau nei "Matricos" (fantastinis filmas) realybės transformacijos. Tai lengva paaiškinti atsižvelgus į smegenų veiklos ypatumą - atpažintą formą užbaigti vaizduotės turiniu. Pastarosios poveikis nepalyginti žavingesnis, kai įžiūri ne tik abstraktų objektą (pvz., namą, jaunuolį), bet ir žmogų, su kuriuo vakar kalbėjai mintyse bambėdamas: "Ir iš kur jisai (jinai) toks (-ia) atsirado?.."

Laiko susidvejinimas. Man dabar yra maždaug tiek metų, kiek daugeliui A. Jacovskytės nuotraukų personažų. Tačiau, kai jie buvo fotografuojami, aš nė nebuvau numatyta. Negaliu į šį laiką žvelgti kitaip negu į mano mamos jaunystės laikotarpį (kai ji irgi buvo lyg įspūdinga iš ekrano nužengusi kino žvaigždė, dėvėjo gėlėtas sukneles, džinsus, galbūt galvojo apie nesančią mane). Gaunasi labai asmeniškas istorizmas. Taigi, tik (?) karta mus skiria, o kokios skirtingos mūsų bendros ir asmeninės istorijos! Žinoma, jie gyveno 7-8 dešimtmečiais - ir tuo daug kas pasakyta (turiu galvoje papročių kitimo lūžinius etapus)… Toliau gyvenome kartu, skirtingai, bet žiūrėdami vieni kitų nuotraukas turim galimybę pasijusti artimesni.

Antra dalis - ant pieštuko galo slampinėjantys piešinukai. Kitoje galerijos salėje eksponuojamos eskiziškai pripaišinėtos žmogeliukų, gyvūnėlių ir jų hibridų figūrėlės. Šie kasdieniški minties ir nerimstančios rankos padarėliai ant plėšiamo kalendoriaus lapelių, vokų, atplaišėlių su fotografijos audiniu siejasi savo beveik atsitiktiniu atsiradimu ir susicementavimu su buitiška erdve ir laiko tekėjimu. Jie - dar tik mintys, bet ne rimti scenografijos eskizai. Jie - personažai, būsenų ir nuotaikų tipažai, bet dar be nuosavo spektaklio ir su realiųjų provaizdžių nuoplaišomis. Jų nei išmesi (naminių kaukų skriausti nevalia), nei pristatysi institucijoms, nebent kaip šį sykį, kai ištraukiamas vientisas erdvinis laikmečio rietimas.