Aprėpti įvairovę

"Kelionė erdve"

Pabaiga. Pradžia Nr. 20

Kiekvienais metais tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje šalia konkursų, kuriuose trumpo metražo filmai varžosi dėl apdovanojimų, rodoma išsami specialioji kuratorių sudaryta filmų programa. Šiųmetė programa "Reizacija" ("Reisierung") skirta lokalizacijos ir globalizacijos temai, jų santykiams aptarti. Kuratoriai iš skirtingų pasaulio šalių pristatė įvairiapusę ir įdomią programą, sudarytą iš 94 trumpo metražo filmų. Norėčiau paminėti kelias programas ir išskirti įdomiausius filmus.

Pačius bendriausius klausimus, tokius kaip tėvynės, svetimos šalies samprata, savo ir svetimo opozicija, kvestionuoja pagrindinės specialiosios programos kuratorės menininkės ir režisierės Bady Minck sudaryta programa "Čia ir kitur" ("Ici et ailleurs"). Į ją įtraukti filmai pasakoja apie trokštančius iškeliauti ar į svetimą šalį pabėgti žmones, apie tėvynę, svetimas šalis ir tremtį, atsiminimus, giliai įsirėžusias praeities nuotrupas - tai iliuzinė erdvė, kurios ilgimasi, kurioje yra ar buvo geriau. Taikliausiai šią programą, mano nuomone, apibūdina juokingas Gustavo Deutscho bendros Austrijos ir Maroko gamybos filmas "Fiktyvi santuoka" ("Mariage Blanc", 1996). Stambiu planu rodomas marokiečio veidas. Jis įvairiomis kalbomis kartoja tą patį tekstą, t.y. kad jam 32-eji, kad jis gyvena Maroke ir norėtų vesti europietę moterį. Kadro fone matyti tos šalies, kurios kalba sklinda iš vyro lūpų, vėliava. Filme noras patekti į kitą šalį, kitą lokalią erdvę, perteikiamas verbaliai. Tačiau į kitą tos pačios kuratorės sudarytą programą įtraukti filmai, kuriuose nuolat judama iš vienos erdvės į kitą ar naujai bandoma įvardyti, identifikuoti savo erdvę. Pastaroji programa pavadinta "Teritorijos išmatavimas" ("Vermessung des Territoriums"). Ją sudaro tiek abstraktūs "kelio filmai", pavyzdžiui, vokiečio Ulricho Sappoko filmas "Kelionė per Vokietiją 1" ("Deutschlandreise 1", 1985), kuriame matome tik kelio kryptį ar miesto pavadinimą nurodančius įvairius ženklus, tiek tiesioginiai "uždaros erdvės išmatavimai", pavyzdžiui, Austrijos režisierės Renate Kordon filmas "Kelionė erdve" ("Raumfahrt", 1989). Autorė horizontaliai juda pagal savo gyvenamosios erdvės sienas, kampus, o vėliau tą patį žaviai ant savo dviejų kojyčių daro jos "Bolex" kamera. Šios programos koncepciją galima suprasti labai plačiai. Juk kiekvienas pasivaikščiojimas su kamera jau yra tam tikras teritorijos išmatavimas. Tik atsiradus kinui, filmų kūrėjai su kameromis išėjo į gatves ar važiavo į kitas šalis, norėdami "išmatuoti" įvairias teritorijas. Neatsitiktinai į šią programą įtraukti ir klasikiniai XX a. pradžios filmai. Tarp jų - 1927 m. sukurtas Oskaro Fischingerio filmas "Keliavimas iš Miuncheno į Berlyną" ("München-Berlin Wanderung"), kuriame tarsi savotiškame dienoraštyje fiksuojama aplinka, sutikti žmonės. Tačiau vienas puikiausių šios programos filmų - 1975 m. sukurtas Zbigniewo Rybczynskio filmas "Oi, negaliu sustoti!" ("Oj, nie moge się zatrzymac!") - savaip užvaldo duotą teritoriją. Kamera čia naudojama kaip visa griaunantis instrumentas. Ji tarsi buldozeris viską sulygina su žeme. Filmo pradžioje kamera juda labai lėtai, girdėti tik vienas kitas verčiamo medžio garsas. Tempui greitėjant, girdėti įvairūs pakeliui pasitaikiusių žmonių ar objektų naikinimo, jų traiškymo garsai.

"Pirštinė"

Programoje "Teritorijos išmatavimas" siekta aprėpti kuo daugiau erdvės ar teritorijos, tačiau kitoje tos pačios kuratorės programoje "Atsiribojimas - apsiribojimas - atsiskyrimas" ("Abgrenzung - Eingrenzung - Ausgrenzung") priešingai - bandyta apsibrėžti savo erdvę, atskirti ją nuo kitų. Simboliškiausias ir geriausiai šią programą iliustruojantis filmas - sovietinio gyvenimo ar komunistinės diktatūros parabole tapęs Jano Švankmajerio 1968 m. filmas "Sodas" ("Zahrada"). Čia vieno funkcionieriaus gyvenamąjį namą, jo teritoriją juosia "gyva siena", t.y. rankomis susikabinę žmonės. Daug optimistiškesnis yra Karpo Godinos 1971 m. filmas "Linksmų žmonių litanija" ("Zdravi ljudi za razonodu"), kuriame "fotografuojant" priešais namo sieną stovinčius įvairaus amžiaus žmones pateikiamas draugiškai ir linksmai nusiteikusios Jugoslavijos, visų ją sudariusių tautų portretas. Šiame be galo ironiškame filme dainuojant išpažįstama meilė visoms buvusioms Jugoslavijos tautoms.

Į globalesnes temas krypsta režisieriaus ir menininko iš Argentinos Claudio Caldini sudaryta filmų programa, pavadinta "Įcentrinis judėjimas?" ("Eine zentripentale Bewegung?"). Joje tyrinėjama centro ir periferijos tema, atitinkamai susiejant ją su globalizacija ir lokalizacija. Argentiniečio Juano Pablo Zaramellos videofilmas "Pirštinė" ("El guante", 2001) ekonominę globalizaciją, kuri pirmiausia yra susijusi su centro sąvoka, pateikia kaip katastrofą. Tai vienas geriausių ir kartu juokingiausių šios programos filmų. Filme šmaikščiai vaizduojamas globalizacijos poveikis. Žmogus vieną rytą prie savo durų randa pirštinę ir ją užsimauna. Globalizacijos procesus simbolizuojanti pirštinė pradeda valdyti jį. Žmogus ima priešintis, tačiau jam nepavyksta. Po įvairių nesėkmingų bandymų atsikratyti pirštine, žmogus nusikerta sau ranką. Periferija tampa niujorkiečio Richardo Shpuntoffo filmo "kai aš išėjau vieną rytą..." ("as i went out one morning...", 2000) tema. Gražiame poetiškame Jono Meko stilių primenančiame filme tiesiog panyrama į Bronkso vargšų kvartalo kasdienybę, siekiant užfiksuoti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.

Gerų filmų buvo programoje "Karas. Lokalūs pėdsakai" ("War. Local Traces"), kurią sudarė kino kuratorė Madeleine Bernstorff. Čia ji akcentuoja kūną, kuriame "atsispindi" įvairūs išgyvenimai ir traumos. Kūnas - tam tikras lokalus žemėlapis. Šioje programoje parodytas ir konkurse dalyvavęs jau minėtas kolumbiečio Juano Manuelo Echavarrios filmas "Du broliai" ("Dos hermanos", 2002), kuriame iš dviejų stambiu planu vienas po kito rodomų brolių veidų išskaitomas visas jų patirtas siaubas išsigelbėjus nuo žudynių. Kitas puikus šios programos filmas - dokumentinis vokiečių Tamaros Trampe ir Johano Feindto videofilmas "Tyrinėjimo protokolas I/Kareiviai" ("Protokoll einer Recherche I/Soldaten", 2001), pasakojantis apie dar labai jaunus ir jau baisių išgyvenimų bei traumų Čečėnijos kare patirti spėjusius rusų kareivius.

"Sodas"

Į filmą, kaip į tam tikrą kūną, žiūrima dar vienoje kuratorės Bady Minck sudarytoje programoje metaforišku pavadinimu "Kino kūno oda" ("Die Haut des filmischen Körpers"). Ši filmų programa krypsta į abstraktų lygmenį. Lokalumas čia pateikiamas kaip abstrakti raiška, kaip atskiras kino kadras. Šią programą sudaro filmai, kuriuose eksperimentuojama su erdve, jos suvokimu. Japono Takashi Ito filme "Erdvus" ("Spacy", 1981) lokali erdvė išplečiama iki begalybės, Siegfriedo A. Fruhaufo iš Austrijos filme "Neapsaugotas" ("Exposed", 2001) žvelgiama per kino juostos perforacijos skylutę, o šveicaro Pipilotti Risto filme "Pickelporno" (1992) tiesiog susiliejama su vaizduojamu objektu, t.y. šiame filme kamera tarsi slysta žmogaus oda, plaukais, lyg siektų panaikinti ribą tarp kūno ir išorinio pasaulio.

Įdomi buvo ir vieno iš parodos "Documenta 11" kuratorių - Marko Nasho - sudaryta filmų programa. Siekdamas paskatinti ribų "tarp kino instaliacijos ir kino seanso" tyrinėjimus, jis įtraukė į programą ir įvairių meno parodų, galerijų salėse rodytus menininkų filmus, ir režisierių darbus. Šią filmų programą "Eksperimentai su tiesa" ("Experimente mit der Wahrheit") sudarė filmai, nagrinėjantys etninius, religinius klausimus arba problemas. Juos siejo ir tai, kad veiksmas "vyksta" tam tikroje lokalioje erdvėje, ir tai, kad autoriai, tos erdvės inspiruoti, sukūrė filmus. Deimanto Narkevičiaus filmas "Lietuvos energija" (2000) pasakoja apie Elektrėnų elektrinę, menininko iš Indijos Amaro Kantaro videofilmas "Atminti" ("To Remember", 2002) - apie Birla namą Niu Delyje, kur 1948 m. sausio 30 d. buvo nužudytas Ghandi. Puikiame lenkų režisieriaus Józefo Robakowskio 1970 m. filme "Turgus" vaizduojamas to meto Lodzės turgus. J. Robakowskis pagreitintai rodo judančius žmonės (filmo pradžioje jų tik keli, vėliau jų daugėja, kol kadras visiškai užsipildo) ir ironiškai juos lygina su bičių aviliu. Menininkas iš Palestinos Rashidas Masharawi, laikinai sulaikytas Jordanijoje ir laukdamas, kol Izraelis jį įsileis, sukuria videofilmą apie laukimo būseną. Kas yra abstraktus laukimas? Ką reiškia tiesiog laukti? Į tai menininkas bando atsakyti videofilmu, kuris ir vadinasi "Laukimas" ("Waiting", 2002). Jis pasikviečia įvairių žmonių, aktorių ir prašo jų prieš kamerą suvaidinti laukimo būseną.

Kiekvienais metais pristatydamas išsamią specialiąją programą, Tarptautinis Oberhauzeno festivalis išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių. Šiais metais specialiojoje programoje parodyta išties daug puikių filmų iš įvairių pasaulio šalių. Temiškai ar pagal tam tikrą koncepciją sudarytos filmų programos yra įdomios ir palieka gero, kokybiško, kad ir trumpo metražo kino įspūdį. Tačiau tai jau labiau kuratorių nuopelnas.

Oberhauzenas - Vilnius