Grįžęs

Roger Corbeau nuotr.

- Kai pamatysiu save iš šono, kad guliu su švarku, su geraisiais marškiniais, dar su kaklaraiščiu ir su batais, ir aukštielninkas, ir ne patvory kur, tai jau žinosiu - man kvit!

- Iš šono, sakai.

- Taip - iš šono, lyg būčiau pats iš savęs išlindęs.

- Na je... Ar labai bijai mirti?

- Ne, kur aš tau labai bijosiu. Na, kaip ir visi. Ar visi taip jau bijo? Nebijo. Ko čia išbijosi? Tik va nelauki, labai negeidauji. O taip tai ką jau: diena po dienos, metai po metų...

- Tai va tie metai, kad juos kur bala. Dainuoja "Ilgiausių metų, ilgiausių-ų-ų!" Ką tu čia man bedainuoji? Kai jau šešios, septynios ar ir aštuonios dešimtys.

- Kai jau žemelė obuoliu kvepia.

- Aha! Bet ar pamatysim save iš šono, tai klausimas.

- Na je. O visko gali būti. Bet va tie komunistai tai sako, kad dūšios nėr. Nėr! Kad nėr, tai kaip tu pamatysi, kaip tu kitaip pats iš savęs išlipsi? Numirei ir pasibaigei - guli ir nebežinai, kad guli.

- Komunistai, komunistai, klausykis tu jų.

- A, tai klausykis bobelių.

- Kad mat apie tai ne vien tik bobelės, oi, ne vien tik bobelės. Kad būtų tiktai bobelės, ė!..

- Tai jau taip - prie komunijos mes visi leisti, katekizmą išėję.

- Kaip nebūsim išėję, išėję. Aš tai ruoštis komunijai turėjau plunksnuot net į Saločius. Pats klebonas Kripaitis ruošė. Sėdim šventoriuje, klausomės. Buvo ten toks Pleiriukas, toks jau nebemažas, papurtusiu veideliu, tai tas, kai Kripaitis, žmogus, ką ten aiškina, sako, klausos, bet taip lyg ir šypsos. Lyg, brač, ir šypsos, ką tu jam...

- Pleiriukas, Pleiriukas, palauk - ar tik jo tėvas paskiau nebuvo stribas?

- Buvo buvo, bet dabar jis jau pasimiręs. Seniai.

- Na mat. Ir jo dūšia iš jo išskrido ar neišskrido, tai yra tik taip, kaip yra.

- O mes nežinom. Bet yra tik taip, kaip tu sakai, tik taip arba kitaip. Bet kad būtų ir taip, ir kitaip, tai ne.

- Ir kas taip padarė?

- Kas padarė? Dievas, o kas gi kitas? Musėt Dievas.

- Bet tu man pasakyk, Antan, kodėl nėr aiškumo? Kodėl gali galvot, kad yr tas kitas pasaulis, bet gali kad ir nėr? Va! Pasirodytų kad ir tas pats Pleirė, sakytų taip ir taip, va aš gyvenu dabar ten ir ten, ten man už mano stribukavimą davė prikūryt... Buvo man pirtis užtaisyta...

Vienas iš tų mąstytojų prie stalo, ant kurio ąsotis, dešra ir kopūstai, plikas kaip kiaušinis, kitas labai trumpai kirptais plaukais. Dabar jie abu nežymiai nusijuokia.

- Ką aš, Rapolai, žinau, ką aš žinau, manęs tu šitų dalykų neklausk.

- Ar baigsit jūs vieną kartą?! Kas čia jums dabar užėjo? - Kastancija barškina puodus prie plytos, viską girdi, ir ją jau ima nervas. Gal kad ir jai ji pati su gražiosiom drapanom gulinti sudėtom rankom kai kada taip lyg ir pasisapnuoja. Eik tu sau.

Gerosios Kastancijos antakiai dabar suraukti. Na, iš tikrųjų: kad boba kvaila, tai ką jau labai padarysi, bet va kad vyrai kvaili, tai jau visiškai. Tai jau visiškai. Ką, negali jie apie ką žmonišką pakalbėti - apie kolchozą, apie brigadininką, va Makrickienės karvė užvakar krito; suėdė gal žaliąjį vorą ar ką ten.

Vyrai kiek prityla, susižvalgo, šypteli. Bet netrukus vėl:

- Žiūrėk, kaip man atrodo su ta mirtim: tu manai, kad gerai būtų, kad niekas niekad nemirtų?

- Aišku, kad negerai.

- Kiek žmonių susigrūstų, kiek žmonių!

- Sakyk geriau - kiek senių...

- Aha, ir tu įsivaizduok tik kokio senumo! Ir vis dar daugėtų, tik ir daugėtų. Kur berastum ir vietos?

- Vaikų vaikai, tėvų tėvai... Na, bet jau tų senių!

- Tu tik pagalvok - ar jaunieji galėtų viską atskiesti? Ir jie patys gi tuoj pradėtų eiti senyn; kiek tik atsiranda, tiek iš karto ir pradeda į tą pusę. Tik į tą pusę...

- Kur kriošenų marios!

- Dar gerai, kad be ligų, o kaip su ligom? Pasiutęs lazaretas. Ne, nedurnas sumanymas, kad ateina laikas ir reikia užleisti vietą, kaip jau kitaip? Geras tavo alus, stiprus. Dėjai cukraus?

- Nedėjau, tik šiek tiek keptuvėj paskrudinau dėl spalvos, kad nebūtų toks blyškus.

- Oi, geras, mušė man jau į ragus, jau senokai ašai begėręs. Geras, o dėl tų senių tai visiška tavo teisybė.

Jų abiejų čia teisybė - jie gi nesiginčijo, o tik vienas kitam pritarinėjo ir pritarinėjo. Gal kad gėrė gerą, ne ginčų alų.

- Arba vėl žiūrėk: kai kas šiurpsta, kad čia visi viens kitą tik ryja, tik ėda, bet kas būtų, kad nerytų neėstų? O, kas tada būtų? Kas tada?! Kiek čia prisivarytų smarvės!

- Ai, tiršta laukuos, tiršta miškuos! Kur pasidėtum, kai užplūstų šernų ir pelių galybės, upės jų, sakyk, plauktų... O upėse per žuvių košę pagalio negalėtum įbesti.

- Na je, bet va viens kitą ėda, ir viskas gražiai susitvarko. Imk dešros.

- Žmonės viską labiausiai tvarko arba, taip sakant, reguliuoja. Kai kas sako, kad net per daug.

- Na je - eik dabar nusišauk kiškį, jei dar neatėjo sezonas, pamatysi, kas bus. O seniau nieks nei žiūrėjo, nei ką. Galėjai medžioti, galėjai žūklauti - pilna buvo žvėrių, pilna buvo žuvių.

Sutrenkdama durimis ypač išraiškingai, Kastė išėjo.

Diena ramiai jau slinko vakarop. Iš pasislėpusių saulėlydžių pusės, nuo miško slinko tarsi migla, tarsi minkštas jau mingančio miško kvėpavimas, tas rugienų, miežienų ir grimztančių į save dirvų vakaras. Pro medžius tiesės ton pusėn keliukas, tas, kuriuo šeštadieniais iš mokyklos pareidavo vaikas. Bet vaikas šeštadieniais jau nebepareis.

Užaugo vaikas, ir Kastė, eidama dabar klėtin lesalo vištoms, jau buvo bepradedanti samprotauti panašiai kaip tie tenai du: še tau - vaikas vaikas, o jau ir po vaiko. Užaugo. Didžiausias bernas. Užaugo - ir likit sveiki, nameliai. Nė nepamatysi, kaip bus ir vyras, paskui senyn einantis vyras, kol...

- O šita rudoji ragana tai vienąkart užsidirbs man; kaip grūsiu kurią dieną į puodą!

Gerai, kad yra tokių bjaurių vištų, kurios neduoda mums per daug įsisiūbuoti.

Kastė netrukus grįžta į vidų, o ten:

- Tai dar, Rapolai, po stiklinę?

- Gal jau užteks šiai dienai, - atsako trumpai kirptasis.

- Žinai, broleli, - sako Kastė, - pataisysiu aš tau jau patalą. Ar eitum jau kiek bluosto sudėti?

Rapolas link galvą, netrukus kyla ir eina paskui seserį į seklyčią.

Seklyčioje jauki prieblanda. Ant sienų pora šventų paveikslų; kad ir prieblandoj dar matyti jų spalvos - mat tai dar senesnių laikų paveikslai, dabartiniai, kurių gali nusipirkti iš turgininkų, tai tik nespalvotos tų senųjų nuotraukos, išdidintos bei žaliai ir raudonai padažytos. Ne kas.

Didysis stalas, ai, kiek čia prie jo per Antanines, per patalkius sėdėta. Rapolas vis stengdavos atsisėsti iš šitos pusės, ne užstalėj, ne užspaustas; žodžiu, įsitaisyti taip, kad kada tik įsinorėjęs galėtų atsistot ir išeit. Į gryną orą, padėt šeimininkui įleisti alaus, prie klėties su kuo nors žodeliu kitu persimesti. Rapolas visada buvo nenuorama, tik šiandien jis toks ramesnis.

Čia kiek vėsoka, bet Rapolui dabar kaip tik. Jis gana ilgai rengiasi, iš lėto lenda po antklode ir tuoj nusisuka į sieną. Kastė prieina, geriau užklosto pečius, nori pabraukt per pakaušį, bet susilaiko. Tik dar paklausia:

- Tai tikrai ten tavęs nemušė?

- Ne, mūsų korpuse tokių fokusų nebuvo, sakiau gi, - Rapolas atsako tingiai, markstydamasis. Jam taip dabar gera grimzti į seniai bepatirtą šitokio patalo šilimą. Prieš akis - blausi sienos apmušalo gėlytė.

Vakaras paduzgena langinę, iš kažkur atsiradęs pastogėje švilpteli lengvas vėjūkštis. Ir vėl tyla.

Kad ir ne savo šičia namai, bet savi.

Antanas, kad ir ilgokai su svainiu prie ąsotėlio sėdėjęs, gulti dar neis, stiprus jis vyras. Dabar su Kastancija jis apeis gyvulėlius, patikrins, ar užrakinta klėtis.

Kastė jam šiek tiek nedrąsiai:

- Gal nebenori Rapolas grįžt į Jagaudžius, gal, sakau, galėtų kiek pas mus pagyventi?

- O ko negalės? Aleksis juk išvažiavęs, vietos dabar pas mus sočiai. Tegul gyvena, kiek nori.

- Ir aš taip manau, - sako Kastė.

Aleksis, Aleksiukas, dabar vietoj jo Rapolas. Kad ir brolis, bet vis tiek ne vaikas.

Antanas tai pastebi, kai išgėręs, jis labai pastabus, tuoj viską permato kiaurai. Ko kiaurai nepermatys pačios.

- Na, ko tu čia dabar? Dėl Aleksiuko? Eik jau, eik. Ar tai būtų buvę geriau, kad būtų pasilikęs čia murdytis? Nagi pati labai jau ir norėjai mokyto. Ir bus mokytas, atvažinės per visokias atostogas. Eik tu, Kaste, pamatysi - dar su nuosava mašinėle; daktarai greitai.

Moteriškė šypteli ir nieko nesako. Ji apskritai mažakalbė. Ak, kai jau ateina laikas išsikalbėti, išsikalba savo širdy. O, tada tai jau atsakančiai.

* * *

Rytas išaušo palšas su tirštu rūku sodyboje ir už sodo. Topoliai stovėjo nešlamėdami kaip dideli ateiviai, tarsi nedrįsdami žengti toliau, bet nenorėdami ir pasitraukti. Jau metė lapus. Rapolas dabar eina per juos, tingiai koja paskirstydamas.

- Tai jau atsikėlei? - Antano balsas už nugaros.

- Atsikėliau, tenai, žinok, pašėliškai anksti reikėdavo. Matai, koks rūkas, bet man atrodo, kad giedrysis.

- Gal ir giedrysis, nors lietaus tai reikėtų, labai sausas šių metų ruduo.

Per pusryčius Kastė vakarykščiams mąstytojams atsipagiriojimui rado ir kiek stipresnių vaistelių.

Aptarta, sutarta, nutarta, kad Rapolas kuriam laikui apsigyvens čia. Darbo kolchoze tikrai atsiras.

- Aš, Rapolai, pas pirmininką šiandien nueisiu geriau vienas. Pasikalbėsim, kaip, kas ir ką.

- Gerai, oi, kaip gerai, - atsako Rapolas. - Man tai geriausia būtų kur prie fermos ar gal prie arklių.

Nors po vakarykščio ir vėl atsigavęs, Rapolas šįryt nekalbus - nei apie mirtį, nei apie savotišką pasaulio sudarymą. Nė mur mur.

Antanas, apsivilkęs kiek gerėlesnį švarką, užsivožęs ne tokią baisiai nuliaušusią kepurę, tuoj po pusryčių išėjo į kontorą ieškoti pirmininko. Rapolas, dar paklausęs sesers, ar nereikėtų kiek kur padėti ir gavęs atsakymą: "Ne, Rapolėli, dabar ne, kai grįš Antanas, galėsit baigt vežti burokus", vėl nuėjo prie topolių.

Migla jau gerokai prasiskyrusi, joje gražiai ryškėjo šilta balzgana dėmė, kuri netrukus bus saulė. "Matai, dar aukštokai saulutė pakyla", - pagalvojo Rapolas. Kuosos jam pritarė.

Bet štai jo akys staiga užkliuvo už kairės plaštakos, ant kurios, rodos, kažkoks kvailas peliūkštis smailais savo nageliais buvo išbadęs tamsiai mėlyną inkarą. Rask tu dabar kitą panašų peliūkštį, tik daug už aną gudresnį, kurs šitą piešinį imtų ir nukrapštytų...

Tai va - jei jis, Rapolas, galės pasižiūrėti į gulintį save ten iš šalies, matys gražiai aprengtą, gėlėm apstatytą, tai ir žymeklis tasai, toji tatuiruotė bus, be abejonės, matyti. Nors ir kaip sesuo bus besistengusi, ranką rožančium, kurio Rapolas nekalbėjo, bus apvyniojusi, vis tiek paslėpti šitą sarmatos žymę bus sunku. Kur tu paslėpsi.

"Ė, palauk - kairė plaštaka gal gulės po dešine? Ė!" Rapolas šyptelėjo ir jau garsiai lyg topoliams, lyg kuoselėms tarė:

- Oi, kaip būtų gerai, kad Antanas įtaisytų mane kur prie gyvulių. Kad vežiot pašaro...