Mokslus tęsiantys JAV

Andrius Ilgevičius ir Kristupas Kelleras A.G. Žygavičiaus nuotr.

Gegužės 6 d. Vilniaus paveikslų galerijoje koncertavo du jauni muzikai, gimę Lietuvoje, o pastaruoju metu besimokantys JAV - pianistas Andrius Ilgevičius ir smuikininkas Kristupas Kelleras. A. Ilgevičius, mokęsis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (L. Jakniūnienės, o nuo 1999 m. - D. Račio klasėje), nuo 2002 m. fortepijono studijas tęsia Interlocheno menų centre (JAV). K. Kelleras taip pat mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (prof. A. Griciaus, N. Pocienės, G. Vitėnaitės kl.), 2001 m. įstojo į Interlocheno menų akademiją, kur studijuoja prof. P. Sonner klasėje, stažuojasi prof. J. Bushkovos ir Džulijardo mokyklos prof. L. Kaplan klasėse. Subūrė styginių kvartetą ir kvintetą, yra Akademijos simfoninio orkestro koncertmeisteris. JAV koncertuoja su pianiste S. Snyder.

Puošni galerijos salė vos sutalpino gausiai susirinkusius klausytojus. Koncertą L. van Beethoveno Sonata fortepijonui Nr. 17 d-moll, op. 31, pradėjo Andrius Ilgevičius. Nuo pirmųjų taktų galima buvo pajusti atlikėjo dėmesį garsui, o ypač - pastangas išgauti minkštą, dainingą piano ir pianissimo, kruopštų teksto nuorodų (pavyzdžiui, L. van Beethoveno sonatų antroms dalims būdingų niuansų - crescendo ir staigiai vėl piano) vykdymą. Tiesa, norėjosi kiek labiau įtemptų veržlių epizodų, ryškesnio forte.

Suskambus L. van Beethoveno Sonatos fortepijonui ir smuikui Nr. 5 F-dur, op. 24, pirmiesiems taktams, Andrius tarytum atgijo, išsilaisvino ir aktyviai muzikavo drauge su Kristupu, net ryškiau ir dinamiškiau nei smuikininkas traktavo pakilimo linijas. Bene gražiausiai I dalyje skambėjo pagrindinė tema. Paaiškėjo, kad per neapsižiūrėjimą nebuvo nuleistas fortepijono dangtis. Ištaisius šią klaidą, antroji - lėtoji - Sonatos dalis nuskambėjo tikrai darniai, išraiškingai. Likusiose dviejose dalyse vėl kiek aktyvesnis buvo pianistas, bet tai negadino gero ansamblio įspūdžio.

Vėliau girdėjome pjeses. Bene ryškiausią įspūdį paliko Andriaus įtaigiai ir meistriškai paskambintas F. Chopino Polonezas fis-moll, op. 44, kur atlikėjas įrodė gebėjimą maksimaliai sukaupti savo dvasines ir fizines jėgas. Kiek mažiau išraiškingos buvo S. Vainiūno Trys nuotaikos (Nr. 1, 3 ir 7) iš "Aštuonių nuotaikų", op. 43.

B. Dvariono Elegija g-moll, P. Sarasate`s Andalūziškasis romansas, J. Brahmso Vengrų šokis Nr. 2 smuikui ir fortepijonui buvo atlikti sklandžiai, stengiantis perteikti stilistiką, nuotaikas.

K. Kelleras savo solinį meistriškumą demonstravo virtuoziška dalimi "Furijos" iš E. Ysaye Sonatos smuikui solo Nr. 2.