Dailė

Ištikimas principams

Vytauto Ciplijausko kūryba

Nijolė Nevčesauskienė

iliustracija

Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose, balandžio 16 d. atidaryta Vytauto Ciplijausko retrospektyvinė kūrybos paroda, išleistas katalogas su reprodukcijomis ir dailininko fotografijomis, sudarytas svarbiausių parodų, bibliografijos, kūrinių sąrašais.

Vytauto Ciplijausko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės ir Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejai, Tretjakovo galerija. Dailininko kūrinių yra Maskvoje, Gruzijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Makedonijoje, Prancūzijoje, Cezanne`o muziejuje saugomos "Laivų kapinės", sukurtos apie 1973 m. Per dvidešimt darbų yra privačiose kolekcijose Amerikoje, Prancūzijoje.

LDM įsigijęs 38 kūrinius. Tai subtilūs menininkų B. Žilytės, K. Zimblytės, M. Rakauskaitės ir L. Truikio, V. Vizgirdos portretai. Domėjimąsi liaudies menu, organišką formos, spalvos ir plastikos ryšį atskleidžia natiurmortas "Piestos" (1967), kaimo švenčių, žiemos apeigų spalvingumą ir ornamentišką dinamiką - "Žiemos palydos Žemaitijoje" (1974). Iš Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių eksponuojami M. Gimbutienės, R. Staliliūnaitės, R. Jasudytės portretai. Rengiant parodą siekta parodyti daugiau ankstyvųjų peizažų, natiurmortų ("Mergaitė iš Kėdainių", 1963, "Rūkyti žiobriai", "Vilniaus gotika").

Dailininko pastangomis paroda prasiplėtė iš privačių asmenų surinktais kūriniais. Eksponuojami portretų etiudai, fiksuojantys darbų atsiradimo etapus, kartais įgaunantys savarankišką vertę. Parodoje išryškėja kompozicijos ir kolorito raiška, pilkai sidabriškų, šaltokų, kontrastuojančių spalvų ir dailininko pamėgtų violetinių, smaragdinių, purpurinių atspalvių žaismė, potėpio meistriškumas, kartais tampantis net manieringumu.

Atėjęs iš monumentaliosios tapybos, mokęsis pas S. Ušinską ir A. Gudaitį, V. Ciplijauskas nuosekliai puoselėja individualią paveikslo sąrangą, pagrįstą tvirta kompozicine struktūra, ryškiu piešiniu, ekspresyvia tapybos maniera.

Kūrybos kelias nebuvo lengvas. Pradėjęs studijas dar 1944 m., kaip dailininkas V. Ciplijauskas tapo žinomas tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Sutrukdė sovietinė okupacija, Sibiro tremtis. Daile būsimasis tapytojas susidomėjo dar gimnazijoje, būdamas 13-14 metų. O važiuoti į Kaune vėl atidaromą Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą paakino žymus skulptorius Petras Rimša.

"Rimšos tėviškė buvo už aštuonių kilometrų nuo mano gimtųjų Šunskų Marijampolės rajone, - prisimena V. Ciplijauskas. - Nuvažiavau vasarai baigiantis pas jį, nusivežiau labai daug piešinių, akvarelių, tapybos. Jis patarė būtinai važiuoti. Gerai pažinojo Liudviką Strolį, kitus dėstytojus, parašė rekomendacinį laišką.

Stasys Ušinskas pažiūrėjo mano darbus ir patarė stoti į grafiką. Nusprendė, kad iš manęs vargu ar išeisiąs tapytojas. Pirmus metus aš praleidau pas Rimtą Kalpoką. Po metų Ušinskas pats mane susirado ir įtraukė į savo kursą. Trejus metus studijavau vitražą ir monumentaliąją tapybą.

Ušinsko mokykla - tai piešimo ir komponavimo mokykla. Mes turėdavom mažame formate padaryti bent keletą variantų, profesorius išrinkdavo geresnius, tada jau galvodavom apie didesnį formatą ir kita. Jis sakydavo: reikia sukomponuoti, reikia žinoti, ką darysi. Ir tai man išliko visam gyvenimui.

Mane dar labai traukė šalia buvusi Liudo Truikio studija. Tapybą jis dėstė nuostabiai: spalvos, tono jutimas, didelių masių organizavimas... Stebėjau, kaip sprendė kolorito problemas. Ir paskui mus likimas suvedė: maestro Truikys priėmė mane dirbti pas save į Operos teatrą. Dar spėjome bufete kavos išgerti, aprodė dekoracijas, pasakė, kad dirbsime kartu, o kitą rytą buvau areštuotas ir išvežtas į Sibirą. Saugumas išsiaiškino, kad stodamas į institutą neteisingai užpildžiau anketą: rašiau, kad tėvai bežemiai, kad brolis buvo išvežtas į Vokietiją ir negrįžo, tuo tarpu jis išėjo į mišką, o tėvų žemės jau pakako, kad buože vadintų."

Sibiro tremtyje - Krasnojarsko krašte ir Irkutsko srityje - V. Ciplijauskas išbuvo dešimt metų - nuo 1948 iki 1958. Dirbo statybose, lentpjūvėje, sakino pušis taigoje, paskutinius metus, gavęs iš Lietuvos geras profesoriaus S. Ušinsko charakteristikas, dirbo braižybos mokytoju ir teatro dekoracijų ceche Irkutske. Grįžęs iš tremties, vargais negalais priimtas į Vilniaus dailės institutą laisvu klausytoju.

"Kitų metų pavasarį profesoriaus Vytauto Mackevičiaus dėka man buvo leista laikyti egzaminus į ketvirtą kursą, o tai po tokios ilgos pertraukos buvo labai sunku. Reikėjo per pusę metų išlaikyti egzaminus už visus tris kursus. Bet išlaikiau. Galėjau pasirinkti, ar eiti mokytis vitražo pas Algimantą Stoškų, ar tapybos pas Antaną Gudaitį. Pasirinkau profesorių Gudaitį. Kompozicijos dalykai Gudaičiui ne itin rūpėjo. Ką gavau iš Ušinsko, tą ir turėjau. Gudaičiui buvo svarbu pats tapybos suvokimas - potėpio organizavimas, didelių spalvinių masių sutvarkymas, spalviniai sprendimai. Atsirado tapybos laisvumas.

Kaip dailinininkas susiformavau profesorių Ušinsko, Gudaičio, Truikio dėka. Ir tai mano kūryboje iš esmės nepasikeitė. Tapydamas aš visada noriu būti objektyvus. Nesistengiu idealizuoti, neturiu jokio išankstinio nusistatymo. Man svarbu užfiksuoti ne vien tik žmogaus panašumą, perduoti jo charakterį. Bet svarbiausia, kad tai būtų paveikslas, turintis savo estetinę vertę. Pagrindiniai stiliaus požymiai išliko tie patys. Turi būti tapyba. Kitaip bus tik fotografija. Aš vadovaujuosi nuotaika ir tapybiniais principais: tapyba turi būti sodri, neužvelta, aštriai sukomponuota. Jei darbas man nepatinka, galiu jį taisyti ir po keturiasdešimties metų."