Dailė

Tylos apsireiškimai

Su Stasiu Eidrigevičiumi kalbasi Valdas Papievis

iliustracija

Sausio ir vasario mėnesiais Paryžiuje, Lenkų institute, veikė Stasio Eidrigevičiaus plakatų paroda. Į jos atidarymą ir šia proga surengtą vakarą iš Varšuvos į Paryžių buvo atvykęs ir pats kūrinių autorius, Paryžiuje dėl sunkiai ištariamos pavardės žinomas Stasio vardu.

Kūrybos vakarą pradėjote rodydamas prieš daug metų gimtajame kaime darytas nuotraukas.

Nuotraukas rodžiau, nes tai, kas buvo prieš trisdešimt metų, įdomu man pačiam. Man atrodo, kad tai įdomu ir miesto žmonėms, kurie išvis nematė ir nežino daugybės dalykų. Pasaulis mums nori parodyti savo tobulybę, puikius muziejus, meno kūrinius, ultrašiuolaikišką efektais stebinantį meną. O aš noriu parodyti gabalėlį kitos tikrovės, tuos namus, darbus, įrankius, visą aplinką ir gyvenimą. Ir miestiečiai nustebę žiūri, tas mažytis sužinojimas juos praturtina. Jie žino, kas vyksta Tibete, Afrikoje, kitur, apie tai daug rašyta, rodyta, daug knygų išleista. O apie Lietuvą kol kas - tik lašas, o gal išvis nieko. Tai buvo minimali pažintis su gabalėliu Lietuvos. Su vienu vienkiemiu, sodyba, kurios nebėra..

Čia, kaime, buvo mano universitetas, mano mokykla. Galiu kalbėti apie kiekvieną smulkmeną nuotraukose. Kiekvienas daiktas kalba savo kalba: rūbas, ratas, šakės, namo fragmentas, kiekvienas jų turi savo istoriją, spalvą, kvapą. Šitas nuotraukas esu rodęs ir Norvegijoje, ir Korėjoje. Po susitikimų žmonės prieidavo ir sakydavo, kad dabar supranta mano kūrybą - kai pamatė tėvo portretą, tą nepaprastą veidą su į mus žiūrinčiomis akimis.

Ar Lietuvos prisiminimai jums tebėra įkvėpimo šaltinis?

Tie prisiminimai labai ryškūs, gyvi, nes tai - tikri dalykai. Ten nebuvo jokio paviršutiniškumo, tik labai rūsti tiesa. Tų laikų tiesa. Ir aš noriu ją užfiksuoti, įamžinti. Nutolsti ir vėl grįžti, nutolsti ir vėl grįžti. Lyg pasisemti tyro vandens. Pavyzdžiui, dabar darau tokį kūrinį: ant didžiulių celofano plėvių įrašau lietuviškai savo prisiminimus apie tuos laikus, apie dėdę, mamą, kaimynę, Petrą ir Napalį. Apie mirusią karvę, apie katę, apie visokias gyvenimo smulkmenas. Sujungdamas viską į vieną žodį, nepalikdamas jokių tarpelių, lietuvių kalba išrašiau turbūt kilometrus žodžių. Viena už kitos sukabinau daug tokių plėvių, tie žodžiai susiliejo į žodžių jūrą, jie paprastam žiūrovui neįskaitomi. Bet kada nors kokiam nors kantriam žmogeliui gal ir pavyks išskaityti. Yra įterpta ir abstrakčių žodžių, skaityti nebus paprasta. Aš ir pats rašau, kartais spaudai, kartais dienoraštį. Kaligrafinis rašymas man apskritai labai artimas.

Sako, kad šiuolaikinis menas turi savo paslėptą turinį. Mano turinys irgi bus čia savotiškai paslėptas, jeigu tik kas norės jį įžvelgti. Šiuolaikinio meno kūrinys turi žmogui sukelti įspūdį kaip reginys, kaip garsas, padaryti įspūdį savo teatrališkumu. Į šiuolaikinį meną įeina ir kinas, ir videomenas, ir garsas, čia susijungia tapyba, skulptūra, grafika, tekstilė. Pavyzdžiui, instaliacijai naudojamos visos medžiagos: medis, metalas, stiklas, neoninės šviesos ir panašiai. Viskas susijungia į vieną kamuolį, ir tai vadinama šiuolaikinio meno kūriniu. Aš neieškau specialiai kažkokių dalykų, kurie yra ne mano, bet kartais ateina idėjos, kurios gali tapti mano išraiška. Kaip tas mano spektaklis "Baltas briedis", skirtas mamai, kaip šitas rašymas ant didelių plokščių... Mačiau, kad tie rašiniai galbūt net įspūdingiausiai atrodė pajudinus plėvę, ją sudėliojus, sulenkus vieną, kitą kartą. Tie žodžiai persišviečia, išryškėja kiti, dar kiti, ir išeina toks žodžių akvariumas, kur koks nors sakinys matyti labiau, kitas matomas iš kitos pusės. Parašyti žodžiai tampa savotiškomis vagomis, paskui jos išnyksta, darosi kažkokia žodžių faktūra. Tai įdomiausia.

O ką jūsų kūrybai davė Varšuva?

Vienas japonas mano parodos "Dvidešimt metų su plakatu" katalogėliui parašė tokius žodžius: "Stasio kūryba - tai Lietuvos žemės ir Varšuvos vėjo mišinys". Jis labai tiksliai užčiuopė esmę. Ką Varšuva davė kūrybai? Likau toks, koks buvau, tik ėmiausi naujų formų. Pavyzdžiui, plakato. Lietuvoje pradėjau iliustruoti knygas, o paskui staiga pradėjau kurti plakatą, kuris Lenkijoje tada labai klestėjo. Tai ta sritis, kuria Lietuvoje aš išvis turbūt nebūčiau užsiėmęs. Bet atėjo metai, per kuriuos sukūriau apie 240 plakatų. Lenkijoje prasidėjo ir mano kelionės, parodos, dalyvavimas įvairiose tarptautinėse iliustracijų, grafikos, plakatų parodose. Pasipylė konkursai, premijos, kelionės, į kurias važiavau ir kaip žiuri narys. Žodžiu, prasidėjo judėjimas.

Plakatas - toks kūrinys, kuris turi pasirodyti konkrečią dieną. Ir jisai pradeda gyventi. Varšuvoje viena redakcija rengė konkursą geriausiam mėnesio plakatui. Jei padarai per mėnesį vieną ar du, pateiki tam konkursui. Ir jau apie tai rašoma, analizuojama. Jauti, kad vyksta aktyvus kūrybinis gyvenimas. Aišku, kiti pradeda pykti, pavydėti. Bet kūryboj taip jau yra, visada yra atranka, visada kas nors bus pirmas, antras, trečias. Beje, gyvenime visur taip yra. Žodžiu, man buvo labai įdomu pasinerti į gyvą srautą, kadangi aš toks neramus žmogus, tai viena, tai antra, tai trečia dirbu. Bet ir ekslibrisas ilgainiui tapo istorija, miniatiūrinė tapyba taip pat jau praeity, ten eina ir plakatas. Šiuo metu ir užsakymų daug mažiau. Kita vertus, man irgi gerai, nes esu truputėlį laisvesnis, ne toks priklausomas nuo datų.

Jūsų labai įvairi kūryba liudytų baimę sustoti, pastangas nuolatos atsinaujinti.

Visada užduodu sau klausimą, ką šiandien padariau, ką sugalvojau, kada įgyvendinsiu. Yra daug projektų, kuriems realizuoti vienos dienos ar savaitės nepakanka; jeigu yra didesnis darbas, ieškai medžiagų, važiuoji į parduotuvę, renkiesi, paskui ateina nauja mintis, reikia vėl ko nors... Taip ir lipdai tą lizdą, pamažu nešdamas šakeles, molį. Kūryba nėra kasdien to paties kartojimas. Nėra meno kūrinio, kuris visus sujaudintų ar į kurį niekas nereaguotų. Bet jeigu įdėsi savo jausmus, energiją, laikui bėgant tai vis tiek prabils į žiūrovą viename ar kitame krašte - visada bus atsakyta į tai, ką esi padaręs.

Jūsų kūryba pasižymi ir labai didele žanrine įvairove.

Žanrų įvairovę atnešė metai. Paimkime knygas vaikams. Penkios knygos yra visai neišleistos. "Eglės žalčių karalienės", turėjusios išeiti lenkų kalba, dingo iliustracijos, išnyko leidykla. Aišku, tai labai nelinksma. Jeigu dirbčiau tik su knygų leidyba, būčiau baisiai nusivylęs. Aš augau gamtoje, todėl man labai artimas medis. Iš medžio vasarą namelyje dariau stalus, suolus - iš tokių labai paprastų lentų. Paskui iš medžio padariau skulptūrinių instaliacijų, visą parką. Vienai vasarai, nes nebuvo kam prižiūrėti. Man labai svarbu liesti natūralias medžiagas: popierių, medį, dirbti savo rankomis, piešti žodžiais... Toks mano kelias.

Kiek jums svarbi ši paroda Paryžiuje?

Tai - sotaus žmogaus sotinimas. Privalgęs sako: na gerai, dar truputėlį. Net jeigu ateis tik keli paryžiečiai ir susidomės, irgi verta daryti. Juo labiau kad Paryžius turi didžiuosius muziejus, galerijas, visur vyksta ir didžiosios parodos, o galerijose - įvairių autorių parodėlės. Tai - šito miesto panorama.

Jūsų plakatų parodoje dominuoja veidai. Per parodos atidarymą buvo žmonių, sakiusių, jog iš tikrųjų tai - ne veidai, o autoportretai.

Veidas dominuoja įvairiose mano kūrybos formose. Ir knygų iliustracijose, ir plakatuose... Visa serija pastelių buvo sukurta, ciklai - veidai, veidai, vien veidai. Apie tuos veidus kažkas sukasi, kažkas vyksta - kažkoks teatras, kažkokia maišatis daiktų, įvykių. Žinoma, jie nėra tikslūs ir realūs autoportretai, bet vis dėlto... Kai stebiu kitų dailininkų kūrybą, matau, kad jeigu jų kūryboje yra veidų, tai jie panašūs į pačių autorių veidus.

Kuriate ir kaukes.

Tai netikros kaukės, kadangi mano kaukės yra veidai. Tie patys veidai, kurie lyg išeina iš paveikslo, iš piešinio, iš tapybos ir egzistuoja kaip veidai be kūno, be liemens. Bet jeigu tą veidą, tą kaukę pridedi prie kito kūno, jis tampa nauju keistu žmogumi iš kažkokio tolimo krašto.

Sakau, tai netikra kaukė, nes dauguma kaukių iš įvairių šalių, - pavyzdžiui, Venecijos, yra tokios šaltos, negyvos, abejingos... Jos labai skiriasi ir nuo japonų kaukių, daugiausia skirtų teatrui; jos turi savo vaidmenį, o aš kartais modeliui uždedu kaukę - dabar turiu ciklą ilganosių, tai lyg toks keistas Pinokis ne Pinokis... Esu padaręs didelį jų fotografijų ciklą, eksponavęs ir Varšuvoje, ir Budapešte... Kuriu tuos veidus negalvodamas, kaip juos pritaikyti. Ir jie atgyja lyg nauji personažai naujose situacijose, pavyzdžiui, fotografijose.

Plakatą, kuriam jūs pašventėte tiek kūrybinės energijos, kai kas laiko periferiniu žanru.

Tai yra meno sritis. Jinai galbūt ir nėra pagrindinė, bet, pavyzdžiui, lenkų mene tai yra viena iš žinomiausių sričių. Suomių, prancūzų, japonų plakatas irgi yra sužydėjęs. Ypač, manau, Japonijoje - stebina jų precizika, erdvės jutimas, kiekvienos mažiausios raidelės įrašymas, jos dydžio, proporcijų atradimas, didžiulis estetikos pajautimas. Japonų plakatistai pasaulyje pirmauja. Ten yra ir didžiulės techninės spaudos galimybės. Visuose kraštuose galbūt dabar yra krizė, visko pasirodo mažiau arba dalykai kartojasi. Bet yra net specialių plakatų muziejų. Niujorko modernaus meno muziejus turi plakatų skyrių, kartais aš keliaudamas matau, kad, sakykime, dizaino salėse rodomi ir plakatai. Menas susiskirstęs į sritis, yra taikomasis menas, yra grafikos menas, fotografija, žodžiu, labai daug sričių. Tiktai jos gyvena savo atskirą gyvenimą. Aš jas jungiu į visumą.

Sakoma, kad savo kieme pranašu nebūsi. Ar manote, jog jums reikėjo išvykti iš Lietuvos, kad išgarsėtumėte pasaulyje?

Čia nėra jokio recepto. Man atrodo, kad pats gyvenimas sudėsto žvaigždes danguje, kurios reguliuoja mūsų judėjimą iš vietos į vietą. Svarbiausia, kad išlieki toks pat, su savo kūrybiniu kredo. Tik tas judėjimas kartais atneša naujų rezultatų. Kitam dailininkui to judėjimo gal ir visai nereikia... Čia recepto nėra, yra žmonių likimai.

Meno akademijoje nėra puodo, iš kurio gali talento pasisemti. Viskas priklauso nuo tavo kūrybingumo, sugebėjimo atsinaujinti, darbštumo, suvokimo. Labai daug nuo ko priklauso. Ir man atrodo, kad jaunimą toks keliavimas kartais labai greitai gali nuvesti klystkeliais. Negalima aklai žiūrėti į Paryžių, kitas pasaulio sostines ir galvoti: va jie taip daro, ir mes taip padarysime.

Dažniausiai girdžiu apie savo kūrybą sakant - kodėl taip liūdna? Sakau - taigi matot, aš nesu labai liūdnas. Nebūtinai toks, koks esu gyvenime, turiu būti kūryboje. Kūrybos pasireiškimas juk yra savotiškas vienatvės vaisius, nes visas kūrybinis procesas yra tavo apmąstymai, tavo dialogas su pačiu savimi tyloje. Tai - tylos apsireiškimas. Į tą patį klausimą kartais gali būti dvidešimt įvairių atsakymų - priklausomai nuo nuotaikos, nuo dienos ir panašiai.

Regis, praėjusiais metais Tomas Venclova gavo toki titulą - pasienio žmogus. Tai va, aš turbūt irgi esu toks pasienio žmogus.