Niekada nepražystantis jazminas

Oliver Friggieri gimė 1947 m. Maltoje. Filosofijos ir literatūros mokslų profesorius. Daugelio romanų, poezijos, literatūros kritikos knygų autorius. Rašo maltiečių, anglų ir italų kalbomis. 2000 m. kartu su projekto "Literatūros ekspresas. Europa 2000" dalyviais lankėsi Lietuvoje.

Senelio pasakojimai dažnai baigdavosi daugybe klausimų. Artėdamas prie pasakojimo pabaigos, jis paprastai stabtelėdavo, giliai atsikvėpdavo, mesdavo greitą žvilgsnį pro balkono langą ir tada pasakodavo toliau, švelniai supdamas Toniną ant dešiniojo kelio. Savo pasakojimais senelis norėdavo nudžiuginti berniuką, kuris niekada nuo jų nepailsdavo ir klausydavo, kol pradėdavo žiovauti ir lengvai priglusdavo galva prie senelio krūtinės. Pasakodamas senelis imdavo kalbėti tokiu balsu, tarsi prisimintų tolimą jaunystę.

Tą dieną lietus purškė be paliovos nuo pat ryto, bet neatrodė, kad grėstų prapliupti liūtimi. Netgi oras negalėjo apsispręsti. Buvo vasaros pradžia, kepino saulė, ir iš visko aiškėjo, kad kaitra nesiliaus ištisus mėnesius. Tokie nelaukti dangaus siųsti lietūs versdavo žmones suabejoti, ar jau verta nuimti nuo lovų šiltus apklotus ir išnešti žieminius drabužius. Senelis tebevilkėjo liemenę, o teta dar nebuvo nukabinusi storų užuolaidų ir suvyniojusi kilimų.

Antrąkart nuskambėję bažnyčios varpai ką tik paskelbė "Sveika, Marija". Toninas suprato, kad pasakojimas baigtas. Dabar jis laukė klausimų.

- Kaip manai, Toninai, ar jis geras žmogus? - paklausė senelis kilstelėjęs galvą, pažvelgęs tolyn ir trumpam užmerkęs akis.

- Manau, kad jis - geras žmogus, nannu.

- Vadinasi, taip ir yra, ruhi.

- Bet iš kur man žinoti, nannu?

- Vaikų lūpomis kalba tiesa.

- Tuomet jis eis į dangų, nannu, - nudžiugo Toninas.

- Tikėkimės, ruhi, tikėkimės.

Pasigirdo žingsniai, artėjantys laiptais. Kulnai kaukšėjo pažįstamu garsu.

- Teta pareina, nannu, - pareiškė Toninas.

Senelis nukėlė berniuką nuo kelių ir stumtelėjo nuo savęs. Tada pasiėmė balkono kampe paliktą lazdą ir pasuko durų link. Toninas nusekė iš paskos, o paskui, žaižaruodamas šypsena, nubėgo pasitikti tetos. Ši rankoje laikė šydą. Pakėlė Toniną, švelniai sutaršė jam plaukus ir pabučiavo į kaktą. Vos tik vėl atsidūręs ant žemės, jis dešine ranka susitvarkė sušiauštus plaukus. Toniną erzindavo ant akių užkritę kirpčiai, be to, jis atsimindavo tėvą sakant, kad taip galima susigadinti akis.

- Šiąnakt nakvosi pas mus, - pasakė teta. - Ką tik bažnyčioje sutikau tavo tėtį ir pasakiau jam. Rytoj šeštadienis ir tau nereikia į mokyklą. Taigi galėsi miegoti į valias. Ar gerai, kad pasiliksi čia?

- Taip, teta, - atsakė nedvejodamas. - Tikiuosi, mama ir papa nenuobodžiaus be manęs.

- Ne, ibni, tikrai nenuobodžiaus, - patikino teta.

Senelis, sunkiai ramsčiuodamasis lazda, atslinko iki virtuvės ir atsisėdo savo įprastinėje vietoje stalo prieky, laukdamas valgio. Nors maisto tik palesiodavo nelyg paukštelis, bet išalkdavo. Atrodė, tarsi jo sveikata pašlijo per vieną naktį, tarsi laikas užgriuvo lyg staigi liūtis. Kiek Toninas galėjo prisiminti, išliko nepasikeitę tik viena - labai ilgi ir į abi puses nusmailėjantys iki taškelio senelio ūsai. Jis neteko daug svorio ir susimetė į nedidelę kuprelę. Plaukai išretėjo, o veide neliko nė pėdsako laimės. Toninas matė, kaip šis žmogus po truputį nuo visko atsiriboja. Kalbėdamas vis mažiau, nedaug valgydamas, nedažnai nusišypsodamas ir stebeilydamas į vieną tašką, tarsi ko lauktų. Bet senelio pasakojimai neprarado savo grožio ir išliko nepasikeitę nuo pirmųjų susitikimų, laikų, įstrigusių Toninui atmintin. Senelis nei painiodavo, nei be reikalo kartodavo žodžius ir vis dar mokėjo nutaisyti balsą pagal veikėjų būdą. Pavargusi ir kiek liūdnoka išvaizda visai nederėjo su jo sąmonės aiškumu. Jam prabilus, Toninas būdavo apžavėtas, tarsi sėdėtų mokyklos suole, kur pasakojimai įgyja ypatingos reikšmės. Nenusipelno gero mokytojo vardo tas, kuris kartkartėmis nesugeba papasakoti istorijos kaip senelis. Senelis buvo labai iškalbus. Žodžiai pasiekdavo jo lūpas iš vidaus, kažkur iš paširdžių, kur jis kaupė garsus. Jo pasakojimai, nors ir išgalvoti, skambėdavo kaip tikros istorijos, o be to, už juos nereikėjo atsiskaityti per jokį egzaminą.

- Ar gražią istoriją nannu papasakojo šįvakar? - pasiteiravo teta Pavla.

- Taip, zi, - tuoj pat atsakė Toninas.

- Apie ką? - toliau klausinėjo ji.

- Apie laivą, kuriuo plaukė daug žmonių...

- Pakaks apie istorijas, Pavla, - nutraukė ją tėvas.

- Gerai, pa, - kiek nustebusi sutiko duktė. Tėvo sveikatai pamažu silpstant, ji netruko prisitaikyti prie jo nuotaikų kaitos.

Toninas panarino galvą ir prisitraukė įrankius arčiau lėkštės.

- Iš pradžių persižegnokime ir padėkokime Aukščiausiajam, - garsiai paragino senukas ir sudėjo rankas maldai kaip bažnyčioje.

Roger Doloy fotografija

- Teisingai, Toninai. Prieš valgydami sukalbame maldą, - paantrino teta.

Maldos nebuvo jam naujiena, tačiau patylėjo ir nieko į tai neatsakė. Visi trys tylomis pažvelgė vienas į kitą.

- Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... - pradėjo senukas, kitiems pritariant.

Žegnonei Toninui prireikė kiek daugiau laiko nei seneliui ir tetai, o šie atidžiai stebėjo, ar jis teisingai persižegnos. Paskui, vis dar suglaudęs delnus, Toninas kiek palaukė.

- Dabar galime pradėti, - ištarė senukas, palinkdamas virš lėkštės su valgiu.

- Valgyk, valgyk, ibni, kad užaugtum didelis ir stiprus, - paragino teta Toniną.

Toninas paslapčia stebėjo senelio ir tetos rankas, norėdamas juos pamėgdžioti. Ne, ne dėl to, jog būtų drovus, bet visada troško jų akivaizdoje elgtis nepriekaištingai. Suprato, kad šiuose namuose viskas vyksta pagal nustatytą tvarką, pagrįstai ir tinkamu laiku, laikantis nerašyto, tačiau viską reguliuojančio tvarkaraščio.

Visiems pavalgius Toninas palaukė, kol senelis ir teta išgers po puodelį arbatos su citrina. Tada, prieš pakildami nuo stalo, jie dar kartą persižegnojo ir sukalbėjo maldą. Teta nuvalė nuo staltiesės trupinius, palaukė, kol jie išeis iš virtuvės, ir užgesino šviesą.

Senelis pakilo eiti - ramsčiuodamasis lazda, tirtančiais keliais, vis stabtelėdamas pailsėti, - o Toninas sekė jam iš paskos. Vienintelę šviesą trumpučiame koridoriuje skleidė nedidelė elektros lemputė, dieną naktį švietusi prie Šventosios Jėzaus ir Marijos Širdies. Teta aplenkė juos, nuskubėjusi uždegti šviesą kitame kambaryje. Šiuose namuose nebuvo leidžiama nė sekundei uždegti nė vienos lemputės, nebent būtiniausiu atveju.

- Dabar kartu sukalbėsime rožinį, - pasakė senelis, sunkiai sėsdamas į pintą kėdę šalia savo lovos.

Sukalbėjęs maldą, vis dar sudėjęs rankas ir nuleidęs galvą, Toninas pasislinko arčiau senolio.

- Geras vaikas, - ištarė šis. Kairiąja plaštaka senelis rėmėsi į lazdą, o kitą ranką uždėjo berniukui ant galvos ir vėl sutaršė plaukus.

- Palaimink mane, nannu.

- Laiminu tave, Toninai, - atsakė ir trimis dešinės rankos pirštais paėmęs už smakro kilstelėjo veidą. Pažvelgė į jį, pasuko galvą ir vėl ištarė: - Laiminu tave, Toninai.

- O dabar laikas miegoti, - pranešė teta, vesdama Toniną į kitą kambarį ir guldydama į lovą.

Toninas persižegnojo ir kartu su teta sukalbėjo vakaro maldelę. Atsigulęs paprašė ir tetos palaiminimo.

- Laiminu tave, ibni, - pasakė ji ir tylesniu balsu pridūrė: - Nepamiršk pasimelsti kūdikėliui Jėzui už nannu. Tavo senelis nesveikuoja ir už jį reikia pasimelsti. O vaikų maldos išklausomos pirmiau negu suaugusiųjų.

Toninas jautė negalįs nuvilti senelio ir ėmė karštai melstis. Teta paglostė jam plaukus, nusišypsojo ir paliko šviesą, kol jis užsnūs.

- Pavla, Pavla, - pasigirdo senelio balsas iš kambario. Ji atskubėjo padėti tėvui atsigulti.

- Jaučiuosi labai prastai, - pasakė jis. - Nebeilgai vaikščiosiu šia žeme.

- Ne, pa, nekalbėk taip, - guodė ji, laukdama, kol jis persižegnos ir atsiguls. Tada išjungė šviesą ir išėjo į balkoną, lūkuriuodama, kol tėvas nugrims į miegą. Vis dar lynojo, tačiau juodi debesys jau buvo išsisklaidę. Ji gerai žinojo, kad tėvui nedaug liko gyventi. Galėjo nuspėti, kad greitai ateis laikas, kai pradės gyventi likusį savo gyvenimą viena namuose, tik su daugybe prisiminimų, kurie pamažu ims rodytis kaip vienatvės paveikslas. Anksčiau kiekvienas šių namų kampelis alsavo gyvenimu. Dabar kiekvienas kampelis atrodė kaip pageltusi nuotrauka iš albumo, kurį ji bijojo atversti. Ji pažvelgė į kelią, kuris plytėjo visai tuščias. Iš viršaus galėjo matyti raibuliuojantį vandens švytėjimą. Tada prisiminė palikusi įjungtą šviesą Tonino kambaryje.

Senelis, susirietęs didelės dvigulės lovos kampe, kietai miegojo. Jo kvėpavimas trūkčiojo, tai nutildamas, tai vėl pasigirsdamas. Ant veido krito švelniai geltona Dievo Motinos lempos šviesa.

Savo kambaryje teta užsivilko ilgus, kulnis siekiančius naktinius marškinius. Ant kaklo užsikabino šventą medalioną, be kurio niekada nesiguldavo miegoti. Atsistojusi prieš veidrodį paleido ir išsišukavo plaukus. Tada užsuko į Tonino kambarį užgesinti šviesos. Manė, kad bus jau užmigęs. O šis dar nemiegojo ir pamatė tetą palaidais plaukais. Ji drovėdamasi žengtelėjo atatupsta, greitai išjungė šviesą ir apsimetusi, kad nieko nepastebėjo, be garso sugrįžo į savo kambarį.

Ankstų rytą, kol tėvas ir Toninas tebemiegojo ir dar negreitai turėjo nubusti, ji išėjo į ankstyvąsias mišias, o paskui grįžo namo su dienos pirkiniais.

Iš anglų k. vertė Ieva Skaržinskaitė