Pirmasis

Nedegantys rankraščiai

Operos teatras atsisveikino su "Don Karlo" ir "Nabuko" pastatymais

Edmundas Gedgaudas

iliustracija
"Don Karlo" scenovaizdis
M. Raškovskio nuotr.

Teatras - bene labiausiai su laikinumu susijusi meno sritis. Bet gal būtent laikinumas kartais padeda rastis legendoms, augte įaugančioms į kultūros istoriją, veikiančioms žmonių dvasios reikmes bei kriterijus.

Scenografo Liudo Truikio (1904-1987) kūryba seniai vadinama unikalia lietuviškojo operos teatro viršukalne. Tačiau ar tik lietuviškojo? Juk ne vienam šią teatro sritį šiek tiek pažinusiam aišku, jog L. Truikio kultyvuoto būdo naujai įprasminti operų partitūras su žiburiu nerastume nei didžiosiose, nei mažesnėse mūsų planetos scenose. Turiu omeny unikalų truikiškųjų priemonių arsenalą, kurį naudodami kiti veltui bandytų patirti sėkmę. Tai, kas kitų rankose stingtų, Truikio scenovaizdžiuose erdvėja, atveria dvasios ir materijos vienybės paslaptį. Ją žinojo gotikinių katedrų statytojai. Keliais šimtmečiais vėliau kilusiam neogotikos sąjūdžiui toji paslaptis neatsivėrė. Gal ir tokio tikslo nebebūta?

Lyg į kokią piramidę, pakopa po pakopos, jis kilo į aukštumas, kuriose galėjo atrodyti beprasmiška skleisti operos idėją, bet žemaitiškas kūrėjo atkaklumas teigė, jog būtent ten gimsta tikrasis operos teatras. Dvasią gryninanti kosminė jėga - tuo jis šventai tikėjo. Tai scenovaizdžiai, kuriems nebaisios besikeičiančios teatro sampratos. Šiandien gali atsirasti net palankesnių kūrybos bendraminčių, negu jam anuometinė aplinka pasiūlydavo.

Liudo Truikio menas nesensta lyg didieji architektūros stiliai. Teatre tai itin reta, nes kad ir kaip aukštai vertintume, tarkim, Mstislavo Dobužinskio kūrybą, jo scenovazdžius šiandieniame operos teatre sunkiai beįsivaizduojame. Bet tarp savųjų mokytojų (netiesiogiai) Liudas Truikys pirmiausiai įvardydavo šį peterburgiškojo "Meno pasaulio" sambūrio atstovą.

Taigi balandžio 25 d. atsisveikinę su Giuseppe`s Verdi vilniškiu "Don Karlo" spektakliu, kurio premjera įvyko 1981 metų lapkritį, mes anaiptol "nepadedame taško". Palydime vien laiko pažeistą materiją, tikėdami, jog genialioji scenografija atgims ir su kitomis kartomis tęs teatrinį dialogą.

iliustracija
Irena Milkevičiūtė (Elžbieta) ir Gehamas Grigorjanas (Don Karlas)

Taip sutapo, kad diena anksčiau atsisveikinom su kitu legenda teatre išliksiančiu spektakliu - su to paties kompozitoriaus opera "Nabukas". Premjera - 1992 m. birželį.

Gintaras Rinkevičius iš šio ankstyvoko didžiojo italo opuso be ceremonijų "skaldė žiežirbas", nesibaidė plykstelinčios liepsnos. Regis, tokiai interpretacijai čia viskas ir parašyta.

Jonas Vaitkus režisuodamas augte suaugo su buitiškumo nusipurčiusiu (kaip ir L. Truikio teatre) operiškumu, tai buvo artima ir judesių partitūrą kuriant dalyvavusiai Vestai Grapštaitei.

Na, o Dalios Mataitienės kostiumai, biblinės archajikos inspiruoti galvos parėdai (tikra oda, tikras metalas, jokių iliuzijų, bet ir koks svoris...), be abejo, ras garbingą vietą muziejaus ekspozicijoje. Sakyčiau, šalia L. Truikio pirmajai "Don Karlo" versijai (1959 m.) sukurtų, iki šiol naudotų ir savo puikumo nepraradusių kostiumų.

Iš paskutinio "Nabuko" spektaklio žiūrovo atmintyje itin ryški išliks Sigutės Stonytės interpretuojama Abigailė. Tai ir tikra tragedijos herojė (absoliutus traukos centras), ir J. Vaitkaus aktorė, ir nuostabios brandos metus gyvenanti dainininkė. Koks josios pastaruoju metu sceninis emploi? Savo artistine skale ji aprėpia skirtingiausius vaidmenis, o jei kas tik vieną jų matė, gali pagalvoti - ji jam sukurta. Su tokia palaiminga iliuzija klausiausi ir stebėjau Abigailę. Turėtų ji pabuvoti įvairiose pasaulio scenose. Tik kaip šitokį vaidmenį išimti iš tvirtai sulydyto spektaklio monolito?

Priimdamas pastaraisiais sezonais šią operą dirigavusio Martyno Staškaus "aukso vidurio" nuostatas, gyvybingumo anaiptol nestokojančias, labiau prisiminsiu aną, iki kvapo gniaužulio "įelektrintą" premjerinio "Nabuko" teatrinę misteriją. Ir aną Vladimirą Prudnikovą, aną Eugenijų Vasilevskį.

iliustracija

Tačiau, vergų chorą - gyvesniu nei "ano spektaklio" tempu atliekamą - kilus ovacijai teko kartoti. Ir visai pelnytai.

Bet dar apie "Don Karlą". Buvo kelios dingstys, į šį atsisveikinimo vakarą sutraukusios būrį ne tik sėdinčių, bet ir stovinčių žiūrovų.

Malonu buvo girdėti scenografijos galybės ir grožio abstulbintų jaunų žmonių įspūdžius. Bet juk jie negalėjo nepajausti, jog aukštai vertinamas amerikiečių dainininkas Simonas Estesas savo maloniu balsu kūrė good time akimirkas, nesistengdamas (ar neįstengdamas) pakilti iki vieno ryškiausių bosų repertuaro personažų.

Tarsi pasiduodamas tai good time sugestijai, dirigentas Jonas Aleksa irgi pateikė sušvelnintą, dramatinio vyksmo vengiantį operos variantą. Tačiau atmintyje visad laikysiu tą, kurį jis iš tiesų yra sukūręs, kuris ir žavėjo, ir šiurpino interpretacijos jėga. Būtent jis išliks vienoje legendoms skirtų viršūnių - lyg "nedegantis rankraštis", minimas garsiojoje Michailo Bulgakovo knygoje.

Maždaug ten glausis ir spektaklio ankstyvojo etapo karališkoji (ir siužeto, ir artistine prasme) pora - Gražina Apanavičiūtė ir Vaclovas Daunoras. Ar ne šie vaidmenys atvėrė šių tokių skirtingų menininkų sceninę pilnatvę? Šalia jų karalienės vaidmenį anuomet brandino Irena Milkevičiūtė.

Atsisveikinimo vakarą Liudo Truikio aukštumų buvo vertas Vytautas Juozapaitis (Rodrigas). Bet labiausiai - Irena Milkevičiūtė (Elžbieta) bei iš Jerevano atvykęs, kadaise irgi šio spektaklio legendai gimstant dalyvavęs Gehamas Grigorjanas (Don Karlas). Jiems skirtas paskutinis paveikslas priartino tai, ką kituose epizoduose pridengė laiko migla.