Muzika

Nuotaikų peizažas

Fleitininko Algirdo Vizgirdos ir pianisto Povilo Stravinsko koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Vladas Zalatoris

iliustracija
Algirdas Vizgirda
M. Raškovskio nuotr.

Santūrus fleitos tonas - tarsi legendos atgarsis iš toli. Jai minkštomis, melancholiškomis gaidomis antrina fortepijonas. R. Schumanno Trys romansai, op. 94, - lyg koncerto uvertiūra; jos ramybė nuteikia įdėmiai įsiklausyti; pralekia kreislerianiškas antrojo romanso Affettuoso, ir vėl tvyro išmintinga ramių jausmų pusiausvyra...

Meistriškumas, virtuoziškumas, artistizmas - jais alsuoja kiekviena frazė ir štrichas, tačiau ne tai yra pagrindinė koncerto ašis. Šis vakaras - tai penki atlikėjų, kompozitorių ir klausytojų pokalbiai apie skambančios muzikos esmę ir prigimtį, jos stilių ir kelių įvairovę.

Balandžio 2 diena, Vilniaus filharmonijos salė. Intriguojantis duetas: fleitininkas Algirdas Vizgirda ir pianistas Povilas Stravinskas - vardai iš Lietuvos muzikos atlikėjų elito. Programoje, be jau minėto opuso, - C. Francko Sonata A-dur (originalas smuikui ir fortepijonui), O. Balakausko "Impresonata", A. Martinaičio Sonatos fleitai solo "Strazdo mokinys" premjera, F. Poulenco Sonata.

Begalės muzikinių idėjų iniciatorius ir įgyvendintojas; muzikos stilių amplitudė - nuo baroko iki džiazo, pamėgtos muzikos geografija - nuo Prancūzijos iki Baltijos kraštų. Jo "užburtoji fleita" skambėjo Olego Molokojedovo džiazo ansamblyje ir tebeskamba "Musica humana", jos tembras puošė Filharmonijos medinių pučiamųjų kvinteto programas, o dabar žavi tarptautinio "Baltic trio" koncertuose. Lietuvos muzikos akademijos profesorius ir festivalio "Kuršių nerija" įkvėpėjas, Antverpeno (Belgija) Karališkosios akademijos fleitos meistriškumo kursų vadovas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistas. Preciziškas požiūris į muziką, laki kūrybinė fantazija, elegancija, veržlus temperamentas, - toks A. Vizgirda.

Savo virtuozišku, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje nušlifuotu pianizmu seniai klausytojus užkariavęs, daugiau nei prieš dešimtmetį įsikūręs JAV, plačiai koncertuojantis abipus Atlanto ir nuolat su muzikiniais vizitais mus lankantis, - toks P. Stravinskas.

Skirtingas jų kūrybines individualybes labiausiai jungia talentų dydis. Abudu - publikos numylėtiniai, todėl šįvakar ji rinktinė: geriausių Lietuvos pūtikų žiedas, prisiekę fortepijono gerbėjai, išrankūs kamerinės muzikos profesionalai ir mėgėjai.

iliustracija
Povilas Stravinskas
M. Raškovskio nuotr.

C. Francko Sonata tęsia lyrinės išpažinties temą. Kaip ir visoje programoje, čia dominuoja darnus ansambliškumas ir puikus stiliaus pojūtis. Subalansuota garsinė-tembrinė gama, vienas laiko pulsas, kruopščiai sukomponuota ir abipusiai išjausta visuma - kamerinio muzikavimo "alfa ir omega".

"Impresonata", muzikinių reminiscencijų šokis. Trūkinėjančios, zigzagais mirguliuojančios linijos, ažūriniai įspūdžių fragmentai. Sudėtingą muzikos kalbą ištirpina elegantiškas garsų žaismas. Komplikuotą formą suvienija nuotaikų peizažas. "Impresonatoje" į pirmą planą išeina fleita, tai - tarsi pasiruošimas soliniam A. Martinaičio opusui.

Vakaro programai kylant kulminacijos link, "Strazdo mokinys" tapo vienu aukščiausių jos taškų. A. Vizgirdos ir A. Martinaičio kūrybinis bendradarbiavimas jau turi savo istoriją. Ši sonata - reikšmingas jos puslapis. A. Martinaitis: "Savo kūrinyje atvirai pasinaudojau A. Vizgirdos atlikėjo elegancija, aukštos klasės prancūzišku etiketu, kur prie protingos meistrystės puikiai dera jausmų žaismingumas..." Šie žodžiai puikiai nusako muzikos ir kompozitoriaus bei atlikėjo bendradarbiavimo esmę; sonatos atlikimas pabrėžė ir išryškino ją.

"Strazdo mokinio" interpretacija išsiskyrė iš kitų programos kūrinių. Ne tik todėl, kad skambėjo premjera ar kad sonata sukurta fleitai solo. Tiesiog kūrinys, parašytas siekiant išnaudoti visą sunkiai išsemiamą A. Vizgirdos meninį ir techninį arsenalą, leido atlikėjui ("strazdo mokiniui") plačiai išskleisti sparnus. Žaižaruojantis virtuoziškumas, prieš tai buvęs šešėlyje, čia drąsiai įėjo į avansceną, salę užpildęs garsų kaleidoskopas tiesiog sukėlė nuostabą.

F. Poulenco Sonata viską sudėliojo į savo vietas. Lakoniška medžiaga, aiški forma ir raiškūs muzikos vaizdai, subtili humoro gaidelė - šį kūrinį drąsiai galima vadinti šedevru. Sonatos bruožus paryškino (ir visą programą reziumavo) puikus atlikimas, pasižymėjęs fleitininko ir pianisto skoniu, stiliaus pojūčiu ir visiška grojimo laisve.

Atkaklios ovacijos išreikalavo du bisus. Meistriškai sugrotomis G. Faurč ir A. Rousselio miniatiūromis A. Vizgirda ir P. Stravinskas galutinai pavergė auditoriją.