Pirmasis

Meilė nenorėjo mirti

Anželikos Cholinos spektaklio "Romeo ir Džuljeta" premjera

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

"Deja, likimas liūdnas negirdėtai jaunam Romeo teko ir Džuljetai", - baigia pačią liūdniausią savo tragediją Williamas Shakespeare`as, tačiau choreografė Anželika Cholina, kovo 28 ir 29 d. rodžiusi premjerinius šokio teatro "ACh" spektaklius "Romeo ir Džuljeta", su tuo sutinka tik iš dalies. Daugelį metų jos puoselėta spektaklio idėja regimą pavidalą įgavo tada, kai net keli Lietuvos teatrai prisiminė šią istoriją, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre teberodomas populiarumo neprarandantis to paties pavadinimo Sergejaus Prokofjevo baletas.

Valandos keturiasdešimties minučių spektaklis, kuriam muziką parinko pati choreografė, remiasi garsiausio pasaulyje dramaturgo siužetu, tačiau A. Cholina turi pakankamai drąsos aklai jam nepaklusti, juo labiau nesitaikstyti su nusistovėjusiais choreografinių ir dramaturginių šios temos interpretacijų stereotipais. Naujajame A. Cholinos spektaklyje pasakojama istorija išsaugo pagrindinius šekspyriškos tragedijos veikėjus. Jie, sugrupuoti į statiškus tableau vivant ir mįslingai vienas kitam besišypsantys, spektaklio pradžioje iškyla iš avanscenoje esančios duobės. Leidusi akimirkai pažvelgti ir įvertinti minkštos, bet kontrastingos šviesos užlietus veikėjus, choreografė iš karto pradeda veiksmą, kurio ekspozicijos, plėtros bei kulminacijos akcentus dėlioja panašiai kaip ir Shakespeare`as, tačiau atomazgai suranda savitą ir įtaigų sprendimą.

Spektaklio pradžioje režisierė iki kraštutinumo neaštrina dviejų nesutariančių šeimų konflikto - Montekių ir Kapulečių vaidai nužymimi taupiomis plastinėmis ir vaidybinėmis detalėmis, kurios karnavališkame šurmulyje vos pastebimos, nors pakankamai akivaizdžios. Spalvingame Kapulečių surengtame priėmime, kuris iš pradžių atrodo kiek ilgokas ir nepakankamai koordinuotas, iš šurmuliuojančios minios iškyla pagrindiniai personažai. Choreografė sąmoningai nepriešina Džuljetos ir jos šeimos - rūpestinga motina, mylintis tėvas neduoda jokio pagrindo maksimalistiškam jaunystės maištui: atvirkščiai, ryškinamas tėvų ir dukros santykių nuoširdumas, kurį savaip pabrėžia ir patys aktoriai - sujaudina švelnus, laiminantis ("viskas bus gerai") Kapulečio mostas palydint dukrą į puotos sūkurį ar vos pastebimas bučinys į pakaušį.

Grakščiai sumegztas ir Pario bei Džuljetos bendravimo mazgas - jie čia rodomi tarsi vaikystės draugai, o Pario linija atskleidžia ir paryškina mielą, tačiau lėkštoką Džuljetos aplinkos atmosferą, saugų, pagalvėmis (tiesiogine prasme) klotą jos gyvenimą.

Nors muzikinis spektaklio audinys kartais atrodo šiek tiek monotoniškas, jam stinga apčiuopiamesnės dramaturginės motyvacijos, tačiau režisūriniai ir choreografiniai spektaklio epizodai vienas kitą keičia nuosekliai ir dinamiškai. Spektaklyje nemaža įdomių plastinių sprendimų, kuriuose choreografė kūrybingai panaudoja ankstesnius savo atradimus (pvz., gaivališką pamišusių merginų motyvą). Tokia yra Džuljetos, jos auklės ir draugių scena, muzikalus Merkucijaus ir Benvolijaus draugių trio. Choreografiniai spektaklio fragmentai susiję su veiksmu, nedideli spektaklio veikėjų šokio intarpai, išradingai tuos veikėjus charakterizuojantys, organiškai integruoti į mizanscenas. Kurdama plastinį spektaklio piešinį A. Cholina naudoja modernaus ir šiuolaikinio šokio principus, vyrų šokyje nemaža ir klasikinio baleto šuolių bei sukinių.

Romeo ir Džuljetos meilę A. Cholina įžiebia palengva, pasitelkdama šviesias, lyriškas intonacijas, akcentuodama tos meilės tyrumą, vengdama ryškesnių kūniškos aistros akcentų, tačiau nedrąsios glamonės, vaikiški bučiniai-pakštelėjimai ilgainiui virsta tokiu jausmu, dėl kurio tenka ir pakovoti.

iliustracija
Živilė Baikštytė (Džuljeta) ir Martynas Rimeikis (Romeo)
M. Raškovskio nuotr.

Lakoniškai ir paveikiai sugalvota didėjančius Montekių ir Kapulečių nesutarimus paryškinanti scena - viena kitos nemėgstančių šeimų personažus A. Cholina įkurdina ant vienas prieš kitą sustatytų stalų: ryškiais, stilizuotais, grafiškais judesiais, bet kiekviena savaip šeimos mėgina atvesti į protą savo atžalas.

Ypač pavykęs Merkucijaus, Tebaldo ir Romeo kovos epizodas, kurio formų choreografė taip pat nelinkusi hipertrofuoti. Apsistumdymai čia greitai virsta dviejų "ego" kova, kurioje judrus, žaibiškos reakcijos Merkucijus netrunka įsiutinti įsitempusį Tebaldą. Mirtiną šios kovos atomazgą režisierė pateikia kaip tragišką atsitiktinumą - šiam epizodui parinkusi dūzgiančią styginių instrumentų muziką, kaip vienintelį scenoje matomą ginklą savo veikėjams A. Cholina įduoda smuiko stryką, kurį Merkucijaus krūtinėn Tebaldas įsmeigia netyčia, atgalia ranka - tuo pat metu, lyg stygai nutrūkus, numiršta ir muzika. Merkucijaus agonija surežisuota taip pat išradingai - čia nėra priešmirtinių traukulių ar egzaltuotos plastinės patetikos: atvirkščiai, sulėtintais šuoliais ir žaismingais plasnojimais Merkucijus tarytum mėgina atsiplėšti nuo žemės, nors ši vis tiek galiausiai jį prisitraukia.

Lyriškas šios mirties tonas kontrastuoja su tūžmingu Romeo įsiūčiu - iš užkulisio į užkulisį jis gainioja Tebaldą, o scenos atomazga įvyksta ne žiūrovų, bet spektaklio veikėjų akivaizdoje - mirtinas Romeo smūgis, kurį Tebaldas gauna užkulisiuose, lengvai nuvilnija įdėmiai veiksmą stebinčio kordebaleto kūnais, o spektaklio žiūrovai tampa tik pačios Tebaldo mirties fakto liudininkais.

Visiškai netikėta spektaklio pabaiga. A. Cholina savotiškai reabilituoja Benvolijų, kuris S. Prokofjevo balete paskuba pranešti Romeo, kad Džuljeta mirusi (nors W. Shakespeare`o tragedijoje tą padaro Baltazaras). Benvolijus per gedinčių ir vis tebekovojančių šeimų fronto liniją pas avanscenoje kenčiantį Romeo atveda Džuljetą, o choreografė pasirūpina, kad finalinėje scenoje nebūtų nei nuodų, nei durklų. Žinoma, ji negali perrašyti Shakespeare`o, tačiau gali apsaugoti savo personažus nuo tiesioginės jų ir jų meilės mirties. Smulkias ir stambias rietenas bei nesutarimus nušluoja ir su žeme sulygina du didžiuliai švytuojantys rutuliai - dvi ritmingai plakančios, todėl gyvos širdys, šiek tiek primenančios finalinius F. Fellini "Orkestro repeticijos" kadrus, - o avanscenoje lieka ryškiai nušviestas nenorėjusios mirti Romeo ir Džuljetos meilės profilis.

Naujasis "ACh" teatro spektaklis įdomus ne tik režisūriniais sprendimais. Jame dalyvauja didelė šokėjų - Muzikos akademijos studentų bei baleto artistų - trupė, taikliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Premjeriniuose spektakliuose šoko dvi Džuljetos - Lietuvos nacionalinio baleto solistė Živilė Baikštytė ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriaus dvyliktokė Margarita Makejeva. A. Cholinos sprendimas leido tolygiai atsiskleisti abiejų šokėjų talentui - Ž. Baikštytės herojė įtikina nuoseklia jausmų dramaturgija, o M. Makejeva sužavi jaunatviškumu, sugebėjimu atskleisti bundančios meilės trapumą. Visavertis, daug žadantis jaunos šokėjos debiutas - ir jos mokytojos bei "ACh" teatro repetitorės Jolantos Vymerytės, ir repetitoriaus Jono Katakino nuopelnas; repetitorių pastangomis pasiekta ir stilistinė kitų artistų choreografinės medžiagos atlikimo vienovė.

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Kol kas be pamainos Romeo vaidmenį atlieka Martynas Rimeikis - jam pavyko sukurti ir plastiniu, ir artistiniu požiūriu gyvą personažą, kuriame dera ir paaugliška nedrąsa, ir vyriškas santūrumas, ir jausmų ekspresija.

Labai svarbus spektaklio personažas - Merkucijus, talentingai suvaidintas Andriaus Žužalkino. Choreografė šiam personažui skiria nemažai dėmesio - jis palaiko Romeo ginčuose su tėvais, nukreipia jų dėmesį ir leidžia Romeo pasprukti, o vėliau netgi sutuokia su Džuljeta. Šokėjas organiškai susieja techniškai efektingus šuolius bei nuoširdžią artistinę ironiją, o mirtį pasitinka ramiai susitaikęs.

Išraiškinga plastika bei įdomiomis detalėmis Auklės vaidmenį praturtina Sigita Mikalauskaitė - nesusilaikiusi ji puola skaityti Romeo parašytą laišką Džuljetai; dvejodama, tačiau vis dėlto atneša Džuljetai apsiaustą, kai ši bėga į slaptas savo sutuoktuves. Nepriekaištingai ir profesionaliai Benvolijų šoka Eligijus Butkus, nuotaikingas, komiškomis detalėmis paryškintas Donato Bakėjaus kuriamas Pario vaidmuo, pabrėžtinu mąslumu ir judesių koncentracija dėmesį atkreipia Aurelijaus Daraškevičiaus Tebaldas, lakoniškai ir įtaigiai vaidina Montekiai (Deimantė Kupstaitė ir Evaldas Jaras) bei Kapulečiai (Aušra Gineitytė ir Saulius Balandis).

Visi spektaklyje dalyvaujantys šokėjai turi progą parodyti savo artistiškumą - tai nėra masuotė, mechaniškai vykdanti režisūrinius nurodymus, bet savarankiškų, skirtingų asmenybių būrys, iš kurio išsiskiria Giedrė Zaščižinskaitė, Nerijus Tauskus bei karnavališkoje spektaklio pradžioje puantais apautas ir piruetų techniką demonstruojantis Igoris Zaripovas.

Lygiai tokie pat individualūs dailininkių Marijos Rubavičiūtės ir Kotrynos Pociūnaitės sukurti kostiumai - įdomūs baletiški siluetai iš lengvų, spalvingų medžiagų spektaklio pradžioje vėliau pakeičiami paprastesniais pilkšvų tonų drabužiais, tačiau nė viena kostiumo detalė nesikartoja - siekiama maksimalios įvairovės, kuri kartais vis dėlto suniveliuoja pagrindinius personažus.

Marijaus Jacovskio scenografija - scenos gilumoje įtaisyti trys grėsmingai pasvirę skydai su aštriais styrančiais smaigaliais - tinkamai perteikia trapios meilės tykančių pavojų esmę ir gali būti suvokiama kaip pakankamai iškalbingas savarankiškas meno kūrinys, tačiau toks įvaizdis pasirodė pernelyg abstraktus ir monumentalus dinamiškam choreografinių formų spektakliui. Be to, kiti spektaklyje naudojami objektai - iš žvakėmis apkaišytų kėdžių sudėliota puotos įkarštyje iš palubių nusileidžianti konstrukcija bei antikinės kolonos nuolauža, virstanti Romeo ir Džuljetos sutuoktuvių altoriumi, - ir savo formomis, ir prasmėmis su pagrindiniu spektaklio vaizdo motyvu šiek tiek disonuoja.

Kadangi A. Cholinos spektaklis nėra tipiška choreografinė tragedija, kartais scenoje norėtųsi daugiau šviesos - ypač pradžioje ar lyriškose Romeo ir Džuljetos meilės scenose, nes juoda spektaklio galinė uždanga bei kulisai sugeria apšvietimo niuansus, nuo žiūrovų paslepia subtilias vaidybos detales, sutelktas į veido išraiškas.

Naujasis Anželikos Cholinos šokio spektaklis reikšmingas ne tik kaip įdomi, savita ir paveiki nemarios teatrinės temos interpretacija - tai ryžtingas Lietuvos choreografijos žingsnis pirmyn, toli už nugaros paliekant tuos, kurie turėtų jausti atsakomybę už šio meno Lietuvoje raidą.