Karas ir šou

Mano krėslas vis dažniau stovi tuščias. Retai kada užmetu akį į tai, kas vyksta televizoriaus ekrane. Neseniai pasižiūrėjau kelias laidas, kurias veda jauni vedėjai. Turiu pasakyti, kad supratau, jog nieko neprarandu, atsiskyręs nuo televizijos gyvenimo. Aišku, filmai - kas kita. Kartai jie puikiai numalšina kino bulimiją. Iš pradžių net nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau Kristupo Krivicko laidos "Pavojinga zona" užsklandą. Iš jauno vyro akių, skambant grėsmingai muzikai, išsirita ugniniai kamuoliai. Jie ritasi pakankamai ilgai, kad net bukiausias žiūrovas suvoktų, kokia svarbi yra ši laida ir, žinoma, jos vedėjas. Jei tai būtų parodija, nesistebėčiau ir papločiau. Tačiau šiuo atveju atrodo, kad laidos kūrėjai net negirdėjo, jog pasaulyje (net televizijos) gali egzistuoti toks dalykas kaip autoironija. Ekrane pasirodo mirtinai rimtas jaunuolis ir iškilmingai, su grėsmės gaidele balse pradeda knaisiotis po svetimus skaudulius, purvą ir nuodėmes. Aš tai vadinu pornografija. Baimės, skausmo, nevilties pornografija. Tokia ir panašios laidos neturi jokio terapinio ar publicistinio poveikio. Tai tiesiog knaisiojimasis, bauginimas, regis, siekiant žiūrovą įtikinti, kad gyvename baisiame purve. Visa tai pateikiama su tokiu patosu, kad tautos daliai, kuria manipuliuojama, neliktų jokių abejonių. Kartu šis reginys verčia susimąstyti apie tautą, kuri tai žiūri, ir tą tautos dalį, kuri kitai jos daliai atveria savo šašus ir žaizdas. Kažkas negerai Danijos karalystėje, tiesa?

Neseniai debiutavusi "Pinigų karta" tai pat sukėlė daugybę abejonių. Iš pavadinimo būtų galima spręsti, kad tai laida apie naują, pastaraisiais dešimtmečiais susiformavusią kartą, kuri vis aktyviau reiškiasi šalies gyvenime ir kuri, man regis, turi pakankamai potencijos prisistatyti visuomenei. Pasirodo, klydau. Tai tiesiog laida apie pinigus ir ekonomiką, skirta nežinia kokiai žiūrovų grupei. Pirmoje laidoje buvo pasirinkta, atsiprašau, šiek tiek marazmatiška, tarmiškai kalbanti senutė iš provincijos. Jai aiškinta, kaip reaguos Lietuvos ekonomika į karą Irake. Vedėjas Andrius Tapinas nuobodžiai aiškino dalykus, jau šimtus kartų prieš tai girdėtus ir rodytus net per LTV, ir galiausiai, man regis, visiškai susipainiojo tarp gausybės medžiagos. Labiausiai nustebino tai, kad jaunas žmogus, kuris jau keleri metai šmėkščioja įvairiose televizijose, chroniškai nemoka improvizuoti ir atsipalaiduoti, daro daugybę kalbos klaidų, ką jau kalbėti apie kalbos defektus. Akivaizdžiai klaidinga ir laidos scenografija. Iš tribūnos kalbantis ir su studijos svečiais stačiomis bendraujantis vedėjas visą laiką pabrėžtinai pakeliamas virš žemiau sėdinčių pašnekovų. Negana to, dar papildomai atsispindi ekrane. Nekritiškumas ir grožėjimasis savimi - daugelio jaunų televizijos vedėjų liga. Viliuosi, kad šįkart ji netaps lėtine.

Programoje daug kartojamų filmų, apie kuriuos jau rašiau ne kartą. Tų, kurių negalima pražiopsoti, net jei vilioja "Vilniaus pavasaris", - tik keli. Pirmiausia tai ankstyvasis, dar Australijoje kurtas Peterio Weiro filmas "Pavojingai nugyventi metai" (LNK, 24 d. 20.55). Filmas nukelia į 1956 m. Indoneziją. Audringus įvykius stebintis žurnalistas (Mel Gibson) įsimyli britų karo atašė padėjėją (Sigourney Weawer). Kaip visada, Weiro filmuose svarbiausia atmosfera.

Labai stilingas, a la Hitchcock sukurtas trileris yra britų aktoriaus ir režisieriaus Kennetho Branagh 1991 m. juosta "Vėl mirusi" (LTV, 23 d. 20.50). Pagrindinę heroję (Emma Thompson) kankinantys košmarai - raktas į 1949-ųjų įvykius.

Tikroji klasika nugali viską. Ingmaro Bergmano cikle per LTV šį antradienį (25 d. 22 val.) - 1958 m. sukurtas filmas "Veidas". Filmas analizuoja meno ir, tarkim, proto konfliktą. Jame vėl pasirodo personažas, pavarde Vergerusas, esantis ne viename Bergmano filme. Su šia pavarde Bergmanas sieja visus niekšus, juodų minčių ir poelgių žmones. "Veide" Vergerusas yra mokslininkas (ir kritikas), kuris atmeta meną, nes menas rodo tai, kas gyvenime yra "nepaaiškinama", nepasiekiama ir iracionalu. Vergerusas nori demaskuoti filmo herojų hipnotizuotojų Foglerį (šią pavardę taip pat išgirsime kituose filmuose), ir ne tik demaskuoti, bet ir pažeminti. Vergerusas siekia stebėti giliausius ir slapčiausius menininko sielos kampelius. Jis tai daro taip, tarsi skrostų Foglerio kūną.

TV3 vėl rodo klasikinius Holivudo filmus: 22 d. 11.35 pamatysime Gene`o Kelly miuziklą "Helo, Doli!", kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Barbra Streisand. Atkreipsiu jūsų dėmesį, kad kai kurie kritikai iki šiol tvirtina, kad Streisand šiame filme palaidojo senąjį gerąjį Holivudo miuziklą. Įdomu būtų išgirsti jų nuomonę apie "Čikagą", pirmaujančią "Oskarų" nominacijose ir bukmekerių kontorų sąrašuose. "Oskarų" ceremonija - jau kovo 23-iosios naktį. Įdomu, kaip ji konkuruos su jau prasidėjusiu karu dėl medijų dėmesio. Šiandien ryte įsijungęs televizorių, pasijutau žiūrintis vieną ir tą patį filmą per visus kanalus. Karas - pagrindinė naujiena ir, deja, pagrindinis šou. Tik per lenkų ryto laidą vedėjai paklausė pasikviesto į studiją etikos specialisto: "Ar karas gali būti moralus?". Atsakymas buvo paprastas: "Tik tada, jei tai gynybinis karas".

Jūsų - Jonas Ūbis