Dailė

Ribų išsižadėjimas

Gabrielės Širkaitės kūrybos paroda "Akademijos" galerijoje

Skaidra Trilupaitytė

iliustracija
Gabrielė Širkaitė. "Ragai"

Gabrielės Širkaitės (1975-2002) personalinės parodos atidarymas "Akademijos" galerijoje kovo 17 d. tapo minėjimu, kuriame įtaigiai pynėsi iškilmingumas ir paprastumas, artimų žmonių atsiminimai, Gabrielei artimi vienuolynų kultūros atgarsiai ir archajiškos lietuvių sutartinės intonacijos. Ekspozicija at- siskleidė kaip spalvingas, netgi eklektiškas (gerąja prasme) reginys, apimantis visą kūrybinės raiškos gamą - nuo piešinių iki grafikos atspaudų, nuo beveik siautulingo žaidimo pūkais ar ryškių spalvų skiautiniais iki griežtų juodos ir baltos grafikos atspauduose šokančių siluetinių ženklų, savotiško šriftinio mąstymo pėdsakų, taisyklingų audimo raštų. Pasikartojantys moters, vyro, gyvulio, paukščio simboliai ant sienų kabančiuose lakštuose gretimoje ekspozicijos erdvėje papildomi apimtiniais daiktais, keramikos indais ir ant mokyklinio blonknoto lapelių pieštais draugų šaržais. Vis dėlto parodos rengėjų tikrai negalėtum apkaltinti nesaikingumu - atrinkti ir suderinti patys įvairiausi, paprastai griežtu profesiniu požiūriu vertinant retai kartu rodomi žanrai, visiškai nedisonuoja tarpusavyje. Toks retrospektyvinio pobūdžio meninės veiklos pateikimas pirmiausia byloja apie laisvės poreikį, kuris Gabrielės gyvenime derėjo su principingumu, nekompromisiškumu, netgi griežto religinio kanono poreikiu. Tai reiškė ne vien estetinį domėjimąsi ar menininkams įprastą jautrumą bei smalsumą, bet ir retai pasitaikančius vidinius išgyvenimus, absoliuto siekį ir ribotų "profesionalumo" formų išsižadėjimą.

Nesakau, kad Gabrielės darbų negalima vertinti grynai profesiniu požiūriu - juos įdomu analizuoti ir kaip autonomiškus kūrinius, ir kaip puikius jaunosios lietuvių tekstilės mokyklos pavyzdžius. Kruopščiai išsausta juosta, įkūnijanti nesibaigiančio laiko (t.y. archajinę pačios juostos) prasmę, arba pūkinis rožinis, jautriais smaragdo atspalviais mirguliuojantis kilimas nesunkiai pritampa prie specifinės organiškos šiuolaikinio meno kryptims būdingos apropriacijos, 8- 9-uoju dešimtmečiais Vakarų mene populiarios "namudinės" kai kurių moterų menininkių kūrybos. Gabrielės minties gija, pasirinktų motyvų, kaip "nesibaigiančių, besitęsiančių amžinybėje, vis atsikartojančių cikliškų apskritimų" prasmė pakankamai nuosek- liai aptarta parodos anotacijoje. Visgi renginys provokuoja leistis ne į profesinės analizės užkaborius, bet sukelia norą iš naujo mąstyti apie pašaukimo ir pasiaukojimo prasmės interpretacijas. Absoliuto siekimas Gabrielei pasirodė svarbesnis nei audimas, raižymas, klijavimas ar piešimas.

iliustracija
Nebaigtas Gabrielės gobelenas. 2002 m.
V. Abromaitytės nuotr.

Suvoktos arba taip ir nepažintos prasmės akivaizdoje nublanksta kūrimo, kaip nuoseklaus idėjų reprodukavimo, objektų akumuliavimo, prasmė. Nors ekspozicijoje praktiškai nerasime asmeninių įvykių dokumentikos ar pasakojimų, Gabrielės pagaminti daiktai šioje parodoje tampa intymiausių išgyvenimų paliudijimu. Gyvenimas ir jį ženklinanti juosta liejasi kaip juokas, nesustoja, nutrūksta ir vėl prasideda mums nežinomoje erdvėje. Jis kartais verčia atsitokėti tarsi skaudus botago kirtis, kurį primena Karmen šokio judesys grafikos atspaude, o kartais kutena kaip švelnaus snukučio užuomina tapybos darbuose (antrame galerijos aukšte). Žmogaus-gyvūno leitmotyvas piešiniuose ryškėja ne kaip baugus perspėjimas apie mūsų gyvuliškąjį pradą, bet persmelkia žaismingu švelnumu ir meile viso gyvojo pasaulio prigimčiai (pastaba "graži kaip žirafa" portreto kampe tampa ne sarkastiška užuomina, bet komplimentu). Fotografijose šalia miegančios Gabrielės įamžintas jos augintas triušis siūlo ne rimtus apmąstymus, bet juokingus prisiminimus. Ir skirtingų motyvų gausa, ir pagrindinis viską persmelkęs leitmotyvas - absoliuto, kuris neįmanomas be išsižadėjimo, siekis - tampa ne tekstilės, grafikos ar kokios nors kitos meno "rūšies" paroda, bet pirmiausia sutarimu. Sutarimas pačia plačiausia prasme ir yra ta gyvybės gija, besidriekianti per visą Gabrielės kūrybą, suartinanti draugų balsus ir paukščius, skirtingų kultūrų (krikščioniškosios, pagoniškosios) potyrius ir giliai savyje slėptas paslaptis.