Vyliausi, kad kas nors atsitiks

Pernai Lenkijos ekranuose pasirodęs Piotro Trzaskalskio filmas "Edis" - viena didžiausių ar net vienintelė pastarųjų metų lenkų kino sensacija. Už 60000 zlotų sukurtas debiutinis filmas, kuriame vaidina neprofesionalūs aktoriai, tapo tikru lenkų kino atsinaujinimo liudijimu. "Edis" papuoš ir "Vilniaus pavasario" programą.

Kada Jūsų gyvenime atsirado Edis?

Baigęs kultūrologijos ir režisūros studijas, kūriau dokumentinius filmus ir teatro spektaklius televizijoje ir laukiau galimybės debiutuoti vaidybiniame kine. Likus dviem savaitėms iki filmavimo pradžios sužlugo mano projektas "Marcus" - šiuolaikinė istorija apie "negražaus" vaikino meilę gražuolei. Šis motyvas vėliau pateko ir į "Edį". Kai su scenarijaus bendraautoriumi ir draugu Wojteku Liepianka rašėme naują projektą, iš balkono pastebėjome žmogų, traukiantį metalo laužo pilną vežimėlį. Susijaudinome matydami, kaip jis vis renka ant žemės krentančius vamzdžių gabalus, kaip pagaliau girtas užmiega po tuo vežimėliu prie pat metalo supirktuvės vartų. Pajutome, kad turime temą! Buvo tik svarbu nenusiristi į dokumentiškumą, stebėjimą, verizmą. Iškart po to gražioje dzen parabolėje, sukurtoje prieš 1200 metų, atradome siužetinį pagrindą tam, kas atsitiks filme. Kaimo mergina apkaltina seną meistrą, kad jis yra jos kūdikio tėvas. Tas nesiginčija, nesigina. Tylėdamas priima vaiką, o vėliau, motinai paprašius, sutinka jį atiduoti.

Parabolė - biblinė, budistinė ar jos šiuolaikinė atmaina, Paulo Coelho "Alchemikas", - rodo pasaulį statišką. Edis ir Jurekas galiausiai sugrįžta į gatvę su savo apdaužytu vežimėliu. Ciklas užsisklendžia... Atrodo, kad rodote vargingus rajonus ne todėl, kad būtumėt visuomeniškai užsiangažavę, ne tam, kad ką nors pakeistumėte, o tik norėdami apvilkti parabolę konkrečiais rūbais.

Vienas kritikas manęs paklausė, kodėl įbridau į tokį mėšlą. Pakilkite iš visuomenės dugno ir susukite filmą apie viduriniąją lenkų klasę. Tačiau aš apie tą lenkų viduriniąją klasę (ar ją kas nors apibrėžė?) nežinau nieko! Su ja mane sieja tik mobilusis telefonas. Gyvenu Lodzėje ir nors esu kilęs iš vadinamų gerų namų, visą gyvenimą praleidau tarp griūvančių lubų, koridoriuose siusiojančių šunų. Noriu kalbėti apie paprasčiausius žmones, nes tada galiu maksimaliai atskleisti problemą. Kadaise žavėjausi Dostojevskiu. Juk ir jis tyrinėjo tą tamsiąją pusę: prostituciją, alkoholizmą, žmogžudystes tam, kad surastų perlą, kad būtent ten sutiktų Aliošą Karamazovą. Pasirinkę išeities tašku dokumentinę medžiagą norėjome, kad mūsų parabolė rutuliotųsi Lodzėje, A.D. 2001, konkrečiose gatvėse, fabrikuose, atmosferoje, tarp konkrečių žmonių.

Filme miesto džiunglės priešpriešinamos gamtos šaliai, vaikystės rojui. Tas mitologizuotas kaimas, atsidūręs už laiko ribų, primena Witoldo Leszczyńskio kiną.

Gražu, kad jį prisiminėte. Geriausiuose jo kūriniuose jaučiama stebuklinga pusiausvyra tarp to, kas realistiška, ir to, kas mistiška. Režisūra prasminga tik tada, jei filmas lengvai pakyla virš žemės. Kadaise taip sakė Kusturica. Lengvai! Kuriant "Edį" mums tai buvo svarbu.

Edis turi šventojo, Jobo, budistų vienuolio bruožų. Gal tai pernelyg didvyriškas modelis dabartiniams laikams?

Šio personažo raktas buvo Meistro, kuris veikia nekalbėdamas, sąvoka. Jei kalba, tai nedaug, bet taip, kad tai paveiktų: "Kūčios visada yra tada, kai mes to norime". Filmo esmė yra suformuluoti klausimą, į kurį niekas neranda atsakymo. Kodėl Edis nešaukė, nesigynė, kai broliai jį suluošino? Tyla, nes iš tikrųjų nežinia kodėl. Tai Edžio paslaptis. Aš pats nesugebėčiau būti toks nesuinteresuotai geras.

Edis yra ne tik personažas, bet ir gyvenimo pozicija, tam tikra intelektualinė konstrukcija. Henrykas Golębiewskis (vaikystėje jis vaidino populiariuose lenkų serialuose vaikams ir jaunimui - red.) pasirodė puikus mediumas. Jei ne jo tiesa, tai galėjo būti nepakeliama.

Kai rašėme scenarijų, vis susimąstydavome: į ką lendame? Filosofas-peripatetikas iš lūšnų rajono, kuris kalba tokiomis sentencijomis, metaforomis... Jei tai pasakys net pats talentingiausias aktorius profesionalas, griūsime negyvi! Aktorių atranka buvo velniškai rizikinga, bet kartu ir labai greita, nes pasirinkome daug "naturščikų". Kartu su Henryku, kurį atsiuntė viena agentūra, jaunesnįjį brolį vaidina virėjas iš brolio Alberto prieglaudos, elektrikas, buhalteris... Vienintelis profesionalas buvo Jacekas Braciakas, teatro aktorius iš Varšuvos, įtikinamai suvaidinęs Edžio draugą Jurečeką. Operatorius Krzysztofas Ptakas abejojo: "Tu filmuoji labai ilgas scenas, kaip jie tai pakels?" Dabar esu įsitikinęs, kad kitame filme dirbsiu taip pat. Tik dėl ekstremalių sprendimų kas nors vyksta iš tikrųjų!

Kur ieškojote filmo formos ištakų?

Esu įsitikinęs, kad egzistuoja dviejų rūšių kinas: tas, kuris ieško dvasios, ir tas, kuris tobulai įvaldė (dailinimo) meną. Tas antrasis, kaip abėcėlė kodifikuotos naracinės struktūros kinas, manęs visiškai nedomina. Tačiau man artimas tas, kuris į save žvelgia rimtai. Didžiųjų kūrėjų Bressono, Tarkovskio, Kurosavos misijos pojūtis mane visada jaudino. Rimtas požiūris į kiną ir tikėjimas, kad jis yra poezijos nešėjas, lydėjo mus rašant "Edį". Režisūrinį scenarijų parašiau ir nupiešiau pats: įkvėpė Vermeerio tapyba. Man buvo svarbi simetrija, visada tik iš vienos kadro pusės krentanti šviesa, labai ilgi kadrai (vieno kadro scena su televizoriumi - tai keturi režisūrinio scenarijaus puslapiai). Krzysztofas elgėsi kaip tikras meistras: pasitikėjo manimi, gerbė mano kalbą, bet kartu ir kontroliavo, ar aš neperdedu.

Jūs pasitikėjote žiūrovo jautrumu. Jūs operuojate užkadrine erdve, kad provokuotumėte vaizduotę, sukeltumėte paslapties nuojautą. Manau, kad tai, kaip į filmą reagavo žiūrovai, atskleidė gerumo ir vertybių alkį.

Tai ir yra atsakymas į klausimą, ar "Edžio" postulatas turi prasmę, ar jis yra reikalingas, ar žmonės neišsigąs, ar supras jį. Džiaugiuosi, kad tą nuostabią energija, kuri atsirado filmavimo aikštelėje, dirbant grupėje ir man bendraujant su prodiuseriu Piotru Dzięciolu, pavyko perkelti į ekraną.