Pirmasis

Kontrastai

Andrius Žlabys ir Aleksandras Anisimovas interpretuoja romantiką

Edmundas Gedgaudas

iliustracija
Andrius Žlabys
J. Brubakerio nuotr.

Praėjusios vasaros pabaigoje teko klausytis pianisto Andrius Žlabio įrašo, padaryto su Gidono Kremerio orkestru, - Johanno Sebastiano Bacho Koncerto d-moll. Fortepijonas ten skriste skrenda naujai suvokto barokinio virtuoziškumo sparnais, yra muzikinio vyksmo viešpats.

A. Žlabį traukia ir kitoks ansamblinis muzikavimas, labiau kamerinė lygiateisių individų partnerystė. Gal būtent ji brandino ir sąveiką su simfonizmu? Tokią, kokią aptinkame Johanneso Brahmso Koncerte d-moll, novatoriškame kūrinyje, gimusiame jam nepalankių estetinių sampratų laikais. Tik tas novatoriškumas ir pačiam kompozitoriui tarsi truputį netikėtai išsprūdo. Ilgai rašytą opusą (iš pradžių tai turėjo būti simfonija) jis užbaigė būdamas dvidešimt penkerių. Kaip šiandien A. Žlabys.

Įdomu, kad J. Brahmso gimtajame Hamburge 1858 metais buvo tik vienas koncertinis fortepijonas, ir jo savininkas nežinia kodėl atsisakė jau numatytai premjerai jį išnuomoti. Tuomet kompozitorių į Hanoverį pasikvietė jo bičiulis, garsus muzikas Josephas Joachimas, vadovavęs tenykščiam orkestrui. 1858 m. kovo 30 d. įvyko privati Koncerto d-moll perklausa. Tąsyk J. Brahmsas pirmą kartą išgirdo orkestrą, atliekantį jo parašytą tekstą. Perklausoje buvo ir autoriaus iš Berlyno atlydėta legendinė pianistė Klara Schumann, Brahmsą didžiai vertinusio kūrėjo našlė. Klausytojų būrelį kūrinys labai sujaudino, orkestro muzikai irgi pasijuto esą neeilinio įvykio dalyviai.

Tačiau vieta viešo koncerto programoje - J. Joachimo atkaklumo dėka - atsirado tik kitų metų sausį. Susirinko Hanoverio aukštuomenė, menininkai, kritikai... Po kelių dienų - premjera Leipcige. Koncertas, kylantis iš simfonizmo idėjos ir kitaip, negu įprasta, traktuojantis solisto vaidmenį, liko nesuprastas. Dabar visai kitaip suvokiame ir priimame emocijų laviną, jau nuo pirmųjų taktų plūstančią iš orkestro. Kas anuomet daugeliui atrodė triukšmas, jau seniai skamba kaip sodraus ir harmoningo romantizmo apraiška.

Paskutinį vasario vakarą A. Žlabys šį kūrinį atliko su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, dar kartą patvirtindamas savo ypatingą sugebėjimą rasti neišpasakytai nuoširdų saitą su romantine (turiu omeny iškiliausias tos sąvokos prasmes) muzikos esme. Bet Andriui grojant ir kitų epochų muzikoje dažnokai atsiliepia romantizmas. Vertinu tą sunkiai įvardijamą, šiandien lyg gyvybės vanduo reikalingą būdą sau ir kitiems atverti muziką. TV kanalas "MEZZO" kartais parodo taurias menininkų elito pastangas ir nuostabius rezultatus. Tai sferai priskiriu ir A. Žlabio interpretacijas.

Galvoju apie Ameriką. Ne visada pagrįstai ją įsivaizduojame trafaretiškai kaip įsikūnijusį lėkštumą. Pernelyg mažai žinome apie ten esančius aukštosios kultūros ir kūrybingumo židinius. Šalia snobistinės priedermės, norinčios girdėti geriausius atlikėjus, matyti brangiausius paveikslus, egzistuoja nepragmatiškų bendraminčių būreliai, susivieniję tikro pasišventimo kultūrai. Ten plėtojasi procesai, neatitrūkstantys nuo Europos vertybių. A. Žlabys tose humanizmo salelėse rado sau artimą terpę, kurioje skleidžiasi jo talentas bei komunikabilumas. Manyčiau, jog ir fenomenali vertybinė nuojauta. Giliai savitą (ji seniai tokia) šio pianisto sceninę kūrybą praturtina dar ir tenykščio mikroklimato atspindžiai. Gal tai jie įtvirtina teisę savaip, iki skausmo atviromis emocijomis, išgyventi susitapatinimo su muzikos kūriniu akimirkas. Ne kiekvienam šis kelias tinka.

iliustracija
Aleksandr Anisimov

Dirigentas Aleksandras Anisimovas (sėkmingai vadovaujantis Minsko ir Dublino orkestrams) siekė sąveikos su A. Žlabio vizijomis. Bene gražiausias to akimirkas išgirdome antroje kūrinio dalyje. Bet pirmosios kulminacijoje fortepijono skambesiai šoktelėjo iki tokios kaitros bei valingumo, kokią pranašauti privalėjo jau orkestrinė koncerto įžanga. Gal toji kulminacijos galybė repetuojant nebuvo numatyta, gal ne tik patyrusiam dirigentui, bet ir solistui ji buvo staigmena? Beje, finale nebuvo paisoma šalia Allegro parašytų žodžių non troppo, taigi nuorodos į santūrumą. Bet viename laiškų Klara Schumann rašė, jog pats kompozitorius "...paskutinę dalį, prestissimo, grojo absoliučiai dieviškai". Ji, matyt, pamanė, jog ten ir nurodytas šis greičiausias tempas. Taip praskriejo ir bisui pagrotas Sergejaus Rachmaninovo etiudas. Vienas tų paveikslų, į kurių visumą pianistas, regis, dabar yra įnikęs. Banalu kartotis, bet per retai mes jį Vilniuje girdime.

A. Anisimovas po pertraukos dirigavo Hectoro Berliozo "Fantastinę simfoniją". Programinį pradą neregėtai sureikšminusiam prancūzų kompozitoriaus kūriniui (tai buvo 1830 metais simfonizmo tradicijai mestas iššūkis) nemenkiau svarbus ir tapybiškumas. Svečias jam ir suteikė pirmenybę. Dirigento poveikis orkestrui gryninant spalvas, kuriant perregimus jų derinius buvo, regis, magiškas. Ištisi apgaulingos, "dendiškos" partnerystės tarpsniai - "muzika pati yra tokia, tebūnie...". Inteligentiškas stebėjimas, mostų elegancija. Bet iš kur ši nuostabi partitūros darna? O ir vyksmas juk tikrų tikriausias! Ir žaibiški, netikėti dirigento sureagavimai dinamikos proveržių akimirkomis. Tapytojo akylumą ir susikaupimą jis derina su veikiančio aktoriaus temperamentu. Kaip tą padaro, gal vienas pats tik ir žino. Bet tokios "Fantastinės" ilgai nepamiršime.