Suprasti kitą

"Šiame pasaulyje"

Šiųmetę Berlinalę puošė šūkis "Tolerancijos link" (Towards tolerance). Jis labai aiškiai apibrėžė festivalio prioritetus, kurie atsispindėjo ir konkurso programoje, ir prizų sąraše. Nors festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pabrėžė, kad Berlinalėje bus parodyta per 300 filmų, paskutinę dieną jaučiausi taip, lyg vis dar laukčiau, kada bus parodytas svarbiausias festivalio filmas. Filmų gausybė neatpirko kokybės. Ypač tai buvo ryšku konkurse, į kurį pateko kaip niekad daug vidutiniškų filmų. Anksčiau Berlinalės stiprybė buvo netikėti ir įvairūs filmai iš Rytų - Japonijos, Honkongo, Kinijos, Taivano. Šiemet Azijos kinas konkurse pristatytas gana silpnai. Ir konkurse, ir kitose festivalio programose mažai buvo filmų iš Rytų bei Centrinės Europos, bet iki soties - amerikiečių filmų ir žvaigždžių. Manau, kad padėties negelbėjo (gal net atvirkščiai) kasdien vykstantys įvairūs seminarai, pokalbiai, diskusijos apie kino ateitį ir naujas išraiškos galimybes, buvo sakomos kalbos, palaikančios kanclerio Schroederio politiką karo Irake atžvilgiu. Festivalis ne ta vieta, kur norėtumei ilgai diskutuoti, nes skubi pamatyti kuo daugiau filmų, geriausiai leidžiančių nuspėti kino ateitį. Organiška festivalio dalimi netapo ir gausiai reklamuota jaunųjų talentų stovykla, juolab kad ji gyveno savo autonomišką gyvenimą.

Festivalio šūkį geriausiai atitiko keli konkurso filmai, kurių tema - pabėgėliai, bet kuria kaina (net ir savo gyvybės) bandantys prasibrauti į Vakarus. Tai "Auksiniu lokiu" apdovanotas Michaelo Winterbottomo filmas "Šiame pasaulyje" ("In this World"), Hanso-Christiano Schmido "Šviesos" ("Lichter") ir Damjano Kozole`s "Atsarginės dalys" ("Rezervni deli"). Kodėl iš jų buvo pasirinktas ir pažymėtas Winterbotomo filmas? Manyčiau, todėl, kad režisierius, rutuliodamas tokią skaudžią temą, buvo stebėtinai nuoseklus. Filmą "Šiame pasaulyje" įrėmina afganų pabėgėlių stovyklos Pakistane vaizdai. Iš jos du filmo personažai - paauglys Džamalas ir jo pusbrolis Enajatula - keliaus į Vakarus, į Londoną. Juos siunčia giminės, kad įsikūrę Londone vaikinai padėtų Pakistane likusiai šeimai. Filmas yra beveik dokumentiškai užfiksuota dviejų herojų kelionė. Winterbottomas tiksliai fiksuoja detales, atskleidžia gerai funkcionuojantį nelegalų gabenimo mechanizmą. Iš pradžių filmo herojai patenka į Iraną. Sugrąžinti į Pakistaną, jie grįžta atgal į Teheraną, paskui keliauja per Kurdistaną, Turkiją. Kelionė trunka ilgai, nes laukiant tenka ir padirbėti nelegaliame fabrikėlyje, ir slapstytis. Iš Turkijos kartu su dar keliais įvairaus amžiaus pabėgėliais vaikinus veža uždarame konteineryje. Kai jį atidaro Trieste, gyvi likę tik Džamalas ir klykiantis kūdikis. Toliau jau vienas Džamalas elgetauja Italijoje, pavagia iš moters piniginę ir važiuoja į Paryžių. Dar toliau - pabėgėlių stovykla ir kelionė įsitaisius tarp konteinerio ratų per Lamanšo sąsiaurį. Paskutiniuose kadruose matome Džamalą, plaunantį indus kažkokioje užeigoje, vėliau - besimeldžiantį mečetėje. Užrašas byloja, kad vaikinas bus deportuotas iš Anglijos, kai jam sukaks aštuoniolika.

Iš esmės filmo turinys ir yra kruopščiai užfiksuota personažų kelionė. Winterbottomas nesiekia kokių nors meninių efektų, jis tarsi pasitiki šiuo pasauliu, kuris filme rodomas prislopintų, smėlio, purvo, išdegintos žemės spalvų. Nesvetingas pasaulis dar labiau sustiprina vienatvės pojūtį, tačiau net ir mečetėje Džamalas atrodo toks pat vienišas, koks buvo keliaudamas Kurdistano kalnais ar Irano smėlynais.

Winterbottomas - režisierius chameleonas, jis dažnai keičia stilių, temas. Po įsimintino debiuto "Drugelio pabučiavimas" buvo ir klasikinio romano ekranizacija "Džadas", ir detektyvinė meilės istorija "Man reikia tavęs", ir politiškai angažuotas "Sveiki atvykę į Sarajevą"... "Šiame pasaulyje" nufilmuotas maža skaitmenine videokamera, nenaudojant jokios papildomos šviesos, su neprofesionaliais aktoriais (pasak režisieriaus, rastais turguje), paperka savo nuoseklumu artėjant prie realybės. Tačiau tai turi ir neigiamų savybių, nes neprofesionalūs aktoriai vis dėlto negali perteikti jausmų gilumos.

"Akla šachta"

Kita vertus, gal geriau toks filmas, nei smarkiai beletrizuotos vokiečių "Šviesos". Filmo veiksmas nukelia į Vokietijos ir Lenkijos pasienį. Čia klesti apgavystės, nes galima pasipelnyti iš norinčiųjų patekti į turtingą Vokietiją. Grupelę ukrainiečių vairuotojas palieka miške, sakydamas, kad netoli matyti Berlyno šviesos. Suvokę, kad buvo apgauti, jie visaip bando patekti anapus sienos. "Šviesos" sulipdytos iš mikronovelių, kurių herojus suprimityvina dramaturgija. Pavyzdžiui, lenkas taksistas (Zbygniew Zamachowski) pažadėjo dukrelės pirmajai komunijai nupirkti brangią suknelę, todėl sutinka padėti ukrainiečiams pereiti sieną, o kai nepavyksta to padaryti, juos apvagia. Ši siužeto linija baigiasi kadrais, kai nešinas suknele lenkas įeina į bažnyčią. Panašiai nuspėjamas kiekvieno filmo herojaus elgesys, todėl apie kokius nors meninius atradimus kalbėti sunku. Slovėnų filmo "Atsarginės dalys" ("Rezervni deli") herojai - tie, kurie veža pabėgėlius iki Italijos sienos. Vyresnysis - buvęs Jugoslavijos motobolo čempionas - ligų iškankintas, ciniškas žmogus. Jis ramina savo jaunesnįjį kolegą, kad tai, ką jie daro su vargšais pabėgėliais, yra turistinė kelionė, esą Italijoje jų organai bus parduoti kaip atsarginės dalys. Čempionas apie viską turi savo nuomonę, net apie suvienytą Europą - esą apie tai svajojo Hitleris. Jaunasis kontraban- dininkas - jaunuolis iš provincijos, kuris dar gali užjausti visaip išnau- dojamus pabėgėlius. Tačiau ir jo žmogiškumas į filmo pabaigą baigia išsekti. Mirus čempionui, jis ramiai užima šio vietą nešvariame versle.

"Atsarginėse dalyse" taip pat daug kas nuspėjama. Kai juodaodžių šeimą sugrūda į lengvojo automobilio bagažinę, žinai, kad jie nepasieks tikslo gyvi. Kai kontrabandininkai gašliai žiūri į jauną makedonietę, žinai, kad ji bus priversta jiems atsiduoti, kad gautų maisto ir vaistų. Toks įspūdis, lyg filmo kūrėjai būtų įdėmiai perskaitę laikraščių istorijas apie pabėgėlius ir išrinkę iš jų "razinas". Vis dėlto Winterbottomas pats nuėjo visą kelią su savo herojais, todėl jo filmo detalės autentiškos, jis neforsuoja dramatizmo taip, kaip tai daro jo kolegos vokietis ir slovėnas.

Vienas bekompromisiškiausių konkurso filmų - kinų ir vokiečių bendros gamybos "Akla šachta" ("Mang Yang"). Režisierius Li Yang ėmėsi rizikingos temos. Kasmet Kinijoje keliolika tūkstančių žmonių žūsta blogai įrengtose akmens anglies šachtose. Darbo saugumo taisyklės darbdaviams neegzistuoja. Kad mirtis neiškiltų viešumon, jie sumoka žuvusiojo artimiesiems. Filmo herojai - du šachtininkai, kurie žudo šachtose kalnakasius ir apsimetę jų giminėmis paima pinigus, o urną su kremuotais palaikais išmeta šiukšlių krūvon. Filmas prasideda, kai jie nužudo eilinę auką, surengia spektaklį darbdaviams ir gavę pinigus neva išvyksta pas žuvusiojo artimuosius. Iš tikrųjų jie leidžia pinigus skurdžiuose viešnamiuose, sočiai maitinasi, ieško naujos aukos. Ja tampa stotyje sutiktas jaunas vaikinukas, kuris dairosi darbo, norėdamas užsidirbti mokslui pinigų. Visi trys jie vyksta į kitą šachtą, scenarijus turi pasikartoti, tačiau... Jaunesnysis žudikas pradeda gailėtis padoraus, darbštaus vaikinuko. Netrukus paaiškėja, kad jie jau nužudė ir miestan darbo ieškoti atvykusį vaikinuko tėvą. Įdomu stebėti tą giliai viduje paslėptą jaunesniojo žudiko transformaciją. Ji rodoma labai subtiliai ir meistriškai. Vyresnysis ima labiau skubinti įvykius, berniukas pasmerktas, tačiau šachtoje viskas susiklosto kitaip, negu sumanyta. Žūsta abu žudikai, o vaikinukas nesugeba įrodyti, kad nėra jų giminaitis, ir gauna kompensaciją. Paskutiniame filmo kadre rūksta didžiulis pasviręs krematoriumo kaminas. Suprantu, kad berniukui laiminga pabaiga turėjo kiek praskaidrinti slogų, nevilties pritvinkusį filmą. Kartu ji siejasi su pastaraisiais metais kinų kine itin pastebima neorealizmo įtaka. Tačiau iš tikrųjų filmas yra tarsi dokumentas, užfiksavęs oficiozuose nutylimą Kinijos kasdienybę. "Akla šachta" filmuota beveik pogrindyje, režisieriui dažnai kartu su filmavimo grupe tekdavo bėgti iš filmavimo aikštele tapusių autentiškų šiaurinės Kinijos šachtų. Tad nesunku nuspėti, kad Kinijoje filmo tikrai niekas nepamatys.

"Didvyris"

Konkurse buvo ir, matyt, labiausiai oficiozinis pastarųjų metų kinų filmas - Zhang Yimou "Didvyris" ("Ying Xiong"). Tai nepaprasto plastinio grožio filmas, kuris ne vienerius metus turėtų teikti peno šimtams reklamų kūrėjų ir vis tiek liktų neišsemtas. Kiekvienas "Didvyrio" kadras, kiekvienas epizodas - jau savaime išbaigtas tobulo grožio koncentratas. Režisierius ir ankstesniuose filmuose ("Raudonasis gaolianas", "Kelias namo") daug dėmesio skyrė spalvų dramaturgijai. "Didvyryje" spalva turi daug prasminių krūvių, bet kartu Zhang Yimou tarsi sugrįžta į ankstyvojo kino laikus, kai, tarkim, vakaro epizodai ranka spalvinti žydrai. Dabar, aišku, spalvina kompiuteris, bet rafinuotas atskiras kiekvieno epizodo spalvinis sprendimas praplečia kino galimybių ribas ir, paradoksas, verčia prisiminti prieš pusšimtį metų parašytą Sergejaus Eizenšteino straipsnį apie spalvą kine.

Sunku nusakyti filmo žanrą - tai ir kovų filmas, prieš kurio triukus nublanksta net "Sėlinančio tigro, tykančio drakono" kovų choreografija, ir poetinė parabolė apie valdžią ir galią, ir himnas Kinijos didybei.

Filmo herojus - imperatorius, kuris prieš tūkstantį metų suvienijo Kiniją. Jis buvo pagarsėjęs savo žiaurumu, įtarumu ir klasta. Labiausiai jis bijojo pasikėsinimų. Filmo pasakojama istorija apie tai, kaip imperatorius išaiškina labai gudriai rengtą sąmokslą. Jis liepia nužudyti į jį pasikėsinti turėjusį karį, tačiau kai šis miršta, paskelbia jį didvyriu. Ir imperija išsaugota, ir drąsa pagerbta. Finalinė didvyrio pagerbimo scena padvelkė totalitariniu kinu, kurio neįsivaizdavau pamatyti kadaise savo filmuose totalitarizmą smerkusio režisieriaus darbe.

Pažvelgti į estetines "Didvyrio" ištakas leido Jaunojo kino forumo surengta garsiosios Honkongo studijos "Show Brothers" filmų retrospektyva. Žiūrėdamos šiuos filmus užaugo kelios kūrėjų kartos, ir ne tik Honkongo. Prisiminkime kad ir neseniai per LNK rodytą "Vilkų broliją". Pasirodo, kad kovotojos mūšyje skraidė Honkongo filmuose jau ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Keistas dalykas, bet "Show Brothers" filmai, kadaise buvę kičo etalonu, dabar stebina savo fantazija ir stilingumu. Laikai pasikeitė, ir visai negėda žavėtis rafinuota kinų kurtizane, kuri ranka mirtinai perduria savo auką, o paskui godžiai laižo nuo ilgų nagų varvantį kraują ("Intymūs kinų kurtizanės prisipažinimai", 1972). Geras skonis tampa praeities kategorija.

B. d.