Džiazuojantis fotografas

Vytautas Suslavičius. Kaunas Jazz. Fotografija. Kaunas, "Partitūra", 2002, 1000 egz.

Fotografas Vytautas Suslavičius gyvena ir dirba Elektrėnuose, nesibodi ir nesibaido šio sovietinio industrinio naujagimio, kuris nepriklausomybės dešimtmečiu apšepo ir iš karto tapo "pensininku". Pernai savajam miestui jis išleido ir fotoalbumėlį, kuriame yra visko, kaip ir Elektrėnuose, bet yra ir gražių fotografijų. Gal dar negreit pasirodys leidinys apie bažnyčios statybą Elektrėnuose, bet V. Suslavičius turi archyve jos kelerių metų fotoistoriją. Veik dešimtmetį buvo nuniręs į tyliąją, o vėliau - įvairių dinozauriškų ir pterodaktiliškų pavidalų gamtą. Jį labai žavėjo Stanislovo Žvirgždo peizažai, ilgą laiką juos stengėsi net pamėgdžioti motyvo lakoniškumu ir kadro pailgumu. Klausinėdavo, kaip čia geriau ir gražiau padarius. S. Žvirgždas nešykšti patarimų, bet yra labai reiklus: mokinys turi ne kartoti mokytoją, o eiti savu kūrybos keliu.

Pamėgino jėgas reportažinėje fotografijoje: ciklas "Skerstuvės kaime", "Sugrįžimas į Kanadą". Buvo sumanęs ir ciklą iš vėžininkų palatos, tačiau, regis, pristigo ryžto. Štai jau kokie penkeri metai ėmė džiazuoti - jo fotografijų pasirodė "Kaunas jazz" kataloguose, "Džiazo istorijoje". Tad ir naujojo leidinio pavadinimas "Kaunas jazz. Fotografija" (išleido Kauno UAB "Partitūra") primena ankstesnius darbus. Tačiau dydžiu, atranka ir pateikimu (dailininkė Rasa Čiečkiuvienė) - tai tikras autorinis fotoalbumas. Pasakytume net daugiau - kol kas palyginti vėlai startavusio meninėje fotografijoje ir jau nelabai jauno fotografo kūrybos viršūnė. Kopiama buvo lyg į kalnus, kurie V. Suslavičiui irgi labai patinka, tačiau viršukalnė užkariauta greitai. Dar prieš metus klausiau, ar nevertėtų sukurti fotoalbumo apie džiazą, nes A. Aleksandravičius į savo muzikų portretų knygą sudėjo ne vien džiazininkus. Ir štai jau vartome spalvotą fotoknygą, kurios greito pasirodymo autorius lyg ir pats nesitikėjo.

Nuostabiausia, kad knygoje beveik nėra skubos pėdsakų, išskyrus pabaigą, kur gal pristigus nuotraukų ar atiduodant duoklę renginio rengėjams, pranešėjams, įvairioms džiazinėms akcijoms viskas susijaukia. Du trečdalius knygos drauge su autoriumi smagiai džiazavęs žiūrovas staiga pribloškiamas klaikia kakofonija, chaotiškais garsų sąskambiais. Manyčiau, kad tas nuotraukas galima buvo pateikti atskiru bloku ar rasti kokią nors kitą formą. Mieliau būtų išvysti džiazo publiką, tačiau fotografas atsisakė ne vien jos, bet ir džiazo užkulisių - vien scena ir muzika. Jį pristatanti Vida Savičiūnaitė rašo: "Taip jam pavyksta sukurti sproginėjančius, spinduliuojančius, liepsnojančius, tarsi šviesos ir šešėlių bangomis judančių džiazo muzikantų ir muzikos portretus".

Tyliausias šiame siausme atrodo šiemetinis nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas, pradedantis ir užbaigiantis šį fotoalbumą. Tiesa, toliau už jo dar stovi "Kaunas jazz" organizatorius Jonas Jučas. Bet čia jau daugiau fotografija istorijai, kaip ir A. Kukaičio įžanginis straipsnis, gerai apibūdinantis "Kaunas jazz" kaunietiškumą ir tarptautiškumą. Gimęs sunkiu metu, 1991-aisiais, jis atsistojo ant kojų ir išaugo. O štai 1993 m. suorganizuotas tarptautinis kino festivalis "Auksinis tauras" liko vienetinis, nors Kaune yra gyvenęs ir kūręs pirmuosius filmus pasaulinės klasės animacininkas Vladislovas Starevičius.

V. Suslavičiaus knygoje daug džiazo garsenybių. Itin pavyko Richardui Bonai: jis iškyla keliuose raiškios kompozicijos vaizdų ir vienintelis knygos viduryje užima abu puslapius. Kiti du eksperimentai - sutrigubintas Linas Būda (dabar madinga fotoknygose nebežymėti puslapių!) ir kaip televizijos ekrane į 6 langelius "supjaustyta" Barbara Dennerlein. Kitur vaizdiniai akcentai lyg ir išplaukia savaime: šaltą mėlyną toną keičia karštas raudonis, emocingą džiazuojančiojo išraišką - itin stambus statiškas planas (pvz., kita tos pačios B. Dennelein fotografija ar Kurto Ellingo portretas). Kartais spalva ir kompozicija priartėjama prie plakato (Nathanielis Tonnsleyus ar Richardas Bona).

Įvairūs ir minėtieji sprogimai - nuo judesio sustabdymo su griežta "spinduline" kompozicija iki šviesos švelnumų ir muzikuojančių figūrų neryškumo. "Spaudos praktika" (Kaunas) pakankamai gerai susitvarkė su spausdinimo darbu, nors jau turime spaustuvių, kurios užtikrintų ir geresnį spalvų lygmenį. Spalvinis netobulumas šiuo atveju tik išryškino nuotraukų plakatiškumą. Svarbiausia - išvengta didžiausio vienos temos fotoalbumų pavojaus - jis nemonotoniškas, nenuobodus akiai (žinoma, atmetus pabaigą). Daug kur greta fotografijos - balto lakšto erdvė, fotografijos parinktos tokios, kad nesikartotų savo vaizdiniais sprendimais, ir jų tiek, kiek reikia. Po kelerių metų, sukaupus tūkstančius negatyvų, atrinkti būtų sunkiau. Fotoalbumas "Kauno jazz" gimė pačiu laiku, iš įkvėpimo ir vienu atokvėpiu.

V. Ž.