Algirdas Dačkevičius

Tylos sintaksė
Užmiršta prokalbės metafora
švysteli ir jaukiai įsitaiso
įterptiniame sakinyje -
Dievo kalbos rankraštyje...
Dilginanti nuojauta
lyg užrištomis akimis
veidas tarp taškų,
užslaptintų ženklų, užuominų
link neišreiškiamo anapus mūsų...
Tik stabtelėjęs atsikvėpti suklūsti
ir negali suvokti,
ar gali taip iš tyrlaukių ir nerimo,
puolimo, nevilties
tylia rauda giedoti
tavo siela.
Laiko savininkas
Po begalės naktų - dienų procesijos,
po santarvės ir išdavystės
su daiktais,
pradėjo sužinoti
apie save.
Pasuko amžinosios partitūros link.
Giedojo už visus, visiems
iki užsimiršimo, užkimimo.
Ir atšiauriausiam proto pakrašty,
staiga nutilus šurmuliui,
jau nežinojo,
kaip ir ko ilgėtis,
kuo stebėtis.
Citata
Bevardis, beribis atlinguoja žodis.
Tik vėliau, daug vėliau,
bus pakrikštytas, pakylėtas.
Klupdamas eis link tavęs.
Nesurakink jo sakinio grandinėm.
Nei išminčius, nei laukinis
to tikrai pažadėti negali.
Pasitraukt į save?
Pavirst anonimine citata?
Beliks tik kabutės...
------------------------------------------
O citatos teisingumo
taip nieks ir nepatikrins...
Sinonimas
Dievas yra vienintelis sinonimas,
bet jis žino, kad niekas niekada
nėra vienas,
kad akimirka -
amžinybės įvaizdis
begalinėje mozaikoje,
kurią pats neskubėdamas kuria.
Ir tiktai dieviškos vienybės veidrody,
kiek nuo jo besisuktum,
vis atrasi save repetuojantį
tame pačiame spektaklyje,
tą pačią nesuvokiamą dramą.
Personažas
Jis niekad nesityčiojo
nei iš žvaigždžių, nei iš aušros.
Gal baimė, o gal prietarai neleido.
Nejautė pagarbos
nematomai mėnulio pusei
ir rytojaus dienai.
Bijojo prabilti
ir nuskurdinti save,
maldaudamas užtrukt
akimirką ilgiau.
Bet įnoringos mintys
suko į verpetą,
iš paslapties nupiešdamos
karikatūrą.
Protėvių laukas
Krepšin per bulviakasius
su bulvėmis krito
akmeniniai kirvukai.
Protėvių laukas,
bulvių laukui vietą užleidęs...
Protėvių laukas,
per darbymečius klegantis,
niekad giesmių nemokėjęs,
tik mokėjęs nuolankiai klausytis
ir pro šalį lydėjęs, lydėjęs...
Melodija iš butelių supirktuvės
Tie armonikos garsai
dar tebeklaidžioja po beržynus,
apsisuka ir atgal grįžta:
prie suolelio - tuščia,
prie šuns būdos - irgi...
Nors ir maišydavo kaukdamas,
bet nieko, dabar tiktų.
Įsivelia tie garsai
beveik į visai suirusį
marškonį audinį,
vos plazdantį ant tvoros, -
et, kur ten beskambės!
Daužosi, plakasi,
nieko nerasdami,
pagaliau įlenda
į tuščią girtuoklių butelį,
bet ir čia neilgai -
jau kaimo
butelių supirktuvėj.
Gimimas
Ką tik išpiltas prie židinio
vanduo aptaškė pribuvėjos kojas.
Per visą naktį duona ir žibintas
saugojo naujagimį.
Tyliai kuždėjosi žibintojos,
pasikeisdamos šiek tiek prisnūdo,
tik katinas prie krosnies
draskė drėgną aslą,
vėliau įkibo į
vatines tėvo kelnes,
tol nepaliovė,
kol negavo duonos.
O paryčiu avis atsivedė ėriukų.
Užsimiegojusi pribuvėja
juos prausė dar nuo vakaro nespėjusioje
išdžiūti praustuvėje.
Vanduo vėl taškėsi pakrosny,
špižinės rinkės balo, raudo.
Kuprotas eilėraštis
Užgula ant eilėraščių juodraščių
tėvo sąsiuvinis,
rašytas prieš 70 metų.
Jame viskas aišku:
kiek kelnių, švarkų ir kailinių pasiūta.
O eilėraščiuos?
Gulinėja mintys, erzinasi,
viena su kita lenktyniauja.
Siuvant - niekur nenupulsi -
kas priims prastai pasiūtą drabužį!?
Nors ir kuprelis būtų...
Turi ypač taikyti kuprai
(gal net dėl jos ir siuvi...)
Eilėraštis gi kaip palaidūnas,
nepastebėtas įšokęs į stakles,
net susikūprinęs nuo skubasties
taikosi austi be rašto.
Kumelupio burtai
Prie keliuko kryžiaus -
du pagaliai,
persmeigti kiaušinio lukštais,
jaukiai kriuksi už sprando
pririšta kiaulė,
Zuikiu vadinama.
Karvė visiškai plūgo nesibaido -
ark, kiek nori,
arba kinkyk ir važiuok,
net gėdijasi bliauti.
O senos pageltusios kortos nerodo,
nors nerkis iš kailio,
nors jau dešimt metų
gerai paslėptas spaliuose karstas
jau baigia perdžiūti -
greit reikės ir plyšius kamšyti, -
nerodo, ir baigta,
kada kamaraitėj
nebečiaudės atšipusi jaunystės senatvė.
Ak, susendins, susendins -
Kryžių kortos giliai sulindo kaladėn.
Reiks, kumelę nulupus,
gal po savaitės vėl burtis.
Ta vėlių kantrybė
Vėlės mažai užeinamose kertelėse,
jaujose ir visur,
kur šilta ir jauku, žvalgosi.
Trys šaukšteliai nuvarva po stalu -
juk ne į puotą susirinko.
Kas kita ubagai -
pulkas prie bažnyčios laukia.
Gražu bus žiūrėti,
kaip avino skrandyje
iškeptą grikių košę,
vištos ar gaidžio
dešiniąją šlaunį
ir kairįjį sparną kerta.
Vėlėms - per akis
tie trys šaukšteliai.
Lajaus žvakių šviesoje
savo vardais žaidžia.
Molio spalva
Belangiuose molio klojimuose
mažai kas ilgiau užsibūna.
Baugina ne prarasta
molio spalva,
besilaižančios dilgėlės,
bet atskilusieji nuo molio,
išlydėtieji smėlin.
Pamatinėms čia gera -
nieks seniai nebetrukdo
jų giminei veistis,
nebegaudo į stiklainėlius
ir neapipila rugine
tvinkčiojančią odą.
Sandalai
Visiems išėjusiems ir
pamiršusiems mokyklas
Prie mokyklos guli
beveik suragėję sandalai,
prie pat paminklo
Martynui Mažvydui.
Paspardo kartais vaikai
Vietoj futbolo kamuolio
ir vėl jie sau guli.
O jų savininkas
taip ir nesirodo
gal trisdešimt metų.
Kaip išėjo, taip ir nuėjo,
keisdamas batų dydžius,
o vėliau ir pažiūras.
Nuliptų neištvėręs
nuo medinio postamento
Martynas Mažvydas
ir pasivijęs paklaustų,
ką knygelės byloja?
Tai būtų bent klausimėlis!
Išdėvos
Nėra sunkesnio darbo,
kaip spintoje
išrinkti išaugtinius drabužius.
Prie malonios, o kartais erzinančios
praeities priglunda klausimai: kam, kur,
kada?
Dienų dienom išdėvų maišelis gulinėja,
pinasi po kojom,
kol pyktelėjęs švysteli sąšlavynan.
Ramu ir gera...
Bet žiūrėk, žiūrėk,
rytojaus dieną tavo
švarkelį, kelnes,
kur į pasimatymus ėjai,
iš jų toliausiai atpažindavo draugai,
suvargęs žmogysta nešioja
ir nesidrovi dargi vidurdienį palįsti
po šiukšlių konteinerio dangčiu.
Paskolintos gaidos
Paskolintomis gaidomis kūriau
niekad nesibaigiančią simfoniją.
Nedaug pasiskolinau,
o ir tų skolintojų
jau nebeprisimenu.
Jau, matyt, ir niekad jų nesutiksiu,
o ir ką besugrąžinčiau:
laikrodį - už laiką?
smuiką - už melodiją?
Ir taip kasmet
Sudilusi sklendė
seniai nesaugo
tavo atėjimo-išėjimo,
tik voras durų plyšį
be skrupulų užleidžia palikuonimis,
o vabalėliai, kaip anuomet,
nė per colį nesukdami iš savo tako,
pakimba vis platėjančiam voratinkly.
____________________
Algirdas Dačkevičius gimė 1952 m. Pužų kaime netoli Nemakščių. Lituanistas. Dirba Telšių laikraštyje "Kalvotoji Žemaitija". Yra išleidęs poezijos rinkinį "Dienų pasiklausiu". 7MD savaitraštyje publikuojamas pirmąjį kartą.