Pirmasis

Gintaras interjere

Paroda Gintaro muziejuje-galerijoje

Pillė Veljataga

iliustracija
Beata Zdranytė-Sietinšienė. "Skepetaitė"

Kazimiero ir Virginijos Mizgirių organizuoto tarptautinio konkurso "Gintaras interjere" sąlygose nurodyta, kad gintaras turėtų būti ryškus interjero akcentas. Pasak konkurso parodos, kurioje dalyvavo 27 dailininkai, kuratorės J. Ludavičienės, džiugu, kad gintarą interjere menininkai suvokia netradiciškai. Konkurso žiuri samprotavo, kas apskritai laikytina interjero akcentu, ir prizams numatytą sumą paskirstė ne keturioms, bet penkioms nominacijoms - buvo įvesta nominacija už konceptualumą.

Kad lietuviškojo gintaro mitologema tampa konceptualių dailininkų sumanymų išeities tašku, žinojome ir iš ankstesnių Gintaro muziejuje-galerijoje vykusių parodų. Šios parodos kūriniai liudija, jog į klausimą, ką mums reiškia gintaras, atsakoma įvairiai ir išradingai. Gintaras yra populiarus lietuviškas vardas, žmogus, vardu Gintaras, pozuojantis prieš objektyvą kambaryje, taip pat gali tapti ryškiu interjero akcentu - tokį atsakymą sugalvojo dailininkai Solveiga ir Alfredas Krivičiai ("Gintaras interjere"). Kalbėti apie gintarą nedemonstruojant paties gintaro, kuris ir labai gražus, ir vertingas, ir tiek kartų visokiais pavidalais matytas, kad žiūrėti nusibodo, - tokį paradoksą S. ir A. Krivičiai naudojo ir anksčiau, o šios parodos kūriniuose dar labiau ištobulino. Lietuviai gintarą pasirinko tautiniu simboliu, bet tai toli gražu ne visa tiesa apie jį: Baltijos gintaras buvo paplitęs plačiame areale, XIX a.

Europos taikomojoje dailėje apstu gintaro, pasaulinio garso kūrinys - Gintaro kambarys. Minėtų dailininkų padirbintame edukaciniame stalo žaidime "Surask Gintaro kambarį" (nominacija už konceptualumą) pateikta šio legendinio kambario istorija bei daug kitų žinių apie gintarą. Žaidėjams turėtų būti lengva visą šią informaciją prisiminti, juk žaidžiant mokomasi su malonumu, o šiuolaikinio meno teikiami malonumai - nebūtinai vien estetiniai. Be to, skatinama pagalvoti, ar gintarui iš tiesų priklauso "lietuviškumo" monopolis.

Ironija šios parodos konceptualiuosiuose kūriniuose kartais šmaikšti, kartais - ne. I. ir R. Diržių "Iljičiaus lemputė ir sraigė" - į kabantį ant laido patroną įsukta natūralaus dydžio iš murkšlino gintaro padaryta lemputė, nekelianti asociacijų su šviesa. Gintaras turi optinių savybių, kurios leistų puikiausiai švytėti, bet dailininkų padirbintoji lemputė nė neketina to daryti, nes kokia gi šviesa iš "Iljičiaus lemputės"? Kodėl ant jos atsidūrė sraigė - suprask, kaip nori, o gal aiškintis neverta - crazy, ir tiek. Smagiai kvailioja J. Erminaitė ("Pagrobimas 2002", antroji premija), dailiuose į organinį stiklą įtvirtintuose pelėkautuose padėjusi lašinių gabaliuką vaizduojantį gintarą.

Pirmą kartą unitazas atsidūrė dailės parodoje prieš daugelį dešimtmečių, taigi jau tapo istorija, kurią galima cituoti. Auksinių unitazų turi rytų turčiai. S.Vaitiekūnas eksponavo gintaro gabalėliais padengtą ir ant pakylos pastatytą unitazą. Š... ant gintaro, ant vertybių apskritai - taip galima interpretuoti S. Vaitiekūno kūrinio "Šv. rinkimų dienos sapnas" mintį, - skamba tarsi priešrinkiminėse "dažnutėse" girdėtas tiesmukas sarkazmas valdžios adresu. Sąmojis apie kuokom ginkluotus lietuvius, einančius į NATO (D. Bražiūno "NATO ir lietuviai"), lieka feljetoniniu, ir jam toloka iki to, ką tikimasi patirti šiuolaikinio meno parodoje.

Pagrindinį prizą už "Namų vaistinėlę" laimėjusiems (prieš metus Gintaro galerijoje įsimintiną parodą surengusiems) M. Relo-Šaulys ir A. Šauliui gintaras nėra apgaubtas sociokultūrinėmis reikšmėmis, kurias reikėtų demitologizuoti. Į gintarą jie žvelgia tiesiog kaip į medžiagą, kurios vaiskus geltonumas gali asocijuotis su... želatina padengtomis tabletėmis. Tvarkingai į sidabro pakuotes sudėti gintariniai "vaistai" atsidūrė iš vidaus apšviestoje medinėje spintelėje vaistinėlėje, kokių dabar jau niekas namuose nebeturi: imsi ir patikėsi, kad taip kruopščiai saugomi švytintys kaip žiburėliai vaistai tikrai pagydys. Įžvelgti proziškoje kasdienybėje ką nors netikėto pavyko ir B. Zdranytei-Sietinšienei. Ji sukomponavo "rankdarbio" ornamentą į gruoblėtos pakavimo plėvelės iškilimus prikaišiojusi smuklių gintarėlių ("Gintarinis skridinys vakuume"). "Skepetaitė" taip pat liudija dailininkės sugebėjimą susieti asociatyviais ryšiais klampų kaip medus gintarą, minkštą vielinių grandelių ažūrą, pieno baltumo audeklą - jauki, namų šilumos kupina skepetaitė. Įstatytas į porcelianinį indelį kiaušiniams valgyti iš gintaro ir skaidraus silikono padirbintas kiaušinis - tai giedru humoru ir nostalgija šeimyninių pietų ritualui dvelkiantis lenkų dailininko J. Jabczynskio jaukių namų vaizdinys. Daugelis kūrinių nepretenduoja sugestijuoti mintis, yra dekoratyviniai įprasta šio žodžio prasme. Preciziškai sukomponuotą, puikiam gintaro gabalui dominuoti leidžiantį dekoratyvinį akcentą kokiai nors viešajai patalpai sukūrė V. Mockaitis ("Motina ir sūnus", trečioji premija). Erdvę įvaldantis sidabro strypelių bei vielelių derinys su spindinčiais gintarėliais mūsų metalo mene nėra naujiena, bet L. Kėrienės sumanytos efemeriškos, nuo oro dvelksmo besisukančios kompozicijos prikausto, užburia žvilgsnį ("Reiškiniai", pirmoji premija). Beje, gretindama lietuvių autorių kūrinius su nelietuvių (šeši dalyviai, tad svaresniems apibendrinimams lyg ir mažoka, kita vertus, remiuosi ne vien šia paroda) pastebėjau, kad lietuviai dirba labiau "iš gintaro", o ne "su gintaru", t.y. jų kūriniuose gintaras negalėtų būti be nuostolių pakeistas kokia nors kita pagal tekstūrą, spalvą tinkančia medžiaga. Tokį pakeitimą nesunkiai įsivaizduoju, pavyzdžiui, M. Jefremovos ir G. Gulbio (Latvija) vitraže "Side View", P. Urmaso (Estija) porcelianiniame objekte "Lithuanian Energy". Ar kuris nors lietuvių dailininkų mėgtų gintarą, ar ne, ar jį domintų gintaro, kaip tautinio simbolio, tema, ar ne, gerieji ir blogieji gintaro profesionalioje bei neprofesionalioje dailėje pavyzdžiai yra mūsų kultūrinė terpė, ją pažįstame, ji negali nedaryti įtakos. Sakydama, kad lietuvių dailininkai kuria "iš gintaro", turėjau omenyje, kad meninių sumanymų išeities tašku tampa gintaro semantinės ir, suprantama, dekoratyvinės galimybės. Lietuvių dailininkai jų ieško ir randa. Jau dešimtmetį gintaras sugrąžintas į "aukštąjį meną", ir pradedantiesiems yra iš ko mokytis. Pavasarį Vilniuje matyta VDA Telšių skyriaus Meninio metalo katedros studentų paroda bei aptariamojoje ekspozicijoje esantys dabartinių ir buvusių Telšių studentų kūriniai (be jau minėtų B. Zdranytės-Sietinšienės, taip pat J. Erminaitės ir S. Malaškevičiūtės, J. Čiutaitės, A. ir M. Šimkevičių) liudija, kad lietuvių dailėje esanti tradicija daro įtaką, o jaunieji pajėgia įsijausti į gintaro subtilybes.