Kaip nenužudyti kino

Meno kuratorius iš Londono Davidas Ellisas Lietuvoje pristatė Londono "undergroundo" filmų programą bei skandalingo prancūzų rašytojo Jeano Genet 1950-ųjų metų juostą "Meilės daina". Tuo metu, kai buvo sukurtas, filmas užsitraukė cenzūros nemalonę. Šiandi

Meno kuratorius iš Londono Davidas Ellisas Lietuvoje pristatė Londono "undergroundo" filmų programą bei skandalingo prancūzų rašytojo Jeano Genet 1950-ųjų metų juostą "Meilės daina". Tuo metu, kai buvo sukurtas, filmas užsitraukė cenzūros nemalonę. Šiandien jis vadinamas svarbiu posūkiu pasaulio avangardo kine, vaizdų poezijos pavyzdžiu, o Jeanas Genet - gėjų kino pradininku.

"Undergroundo" programą sudarinėjo šeši filmų kuratoriai, ne visi jie britai, bet visi šiuo metu dirba Londone. Jie susiję su filmais, kurie yra šiek tiek atokiau nuo pagrindinės britų kino srovės. Vieni iš tų žmonių bendradarbiauja su Britų kino institutu, kiti - su Šiuolaikinio meno institutu Didžiojoje Britanijoje. Filmai labai skirtingi savo forma ir turiniu. Programai specialiai buvo sukurta muzika. Pristatytas Londono "undergroundo" kinas nuo 7-ojo dešimtmečio iki dabar. Norėjau, kad žmonės susipažintų ir su šiandieniniu Londono daugiakultūriniu kino avangardu.

Prieš porą mėnesių Londone apsilankė lietuvių filmininkas ir muzikas Artūras Barysas. Vakarų Europa pirmą kartą pamatė jo filmus. Pakvietėme A. Barysą išgirdę apie jo 8-ajame dešimtmetyje kurtus filmus. Filmų peržiūra vyko "The Horse Hospital", buvusioje arklių ligoninėje. Šiandien tai viena iš pagrindinių vietų Londone, kur pristatomas eksperimentinis menas - ne tik filmai, bet ir įvairios akcijos.

Kai Artūras Barysas atvyko į Londoną ir parodė savo filmus, pagalvojome, kad turime atsilyginti tuo pačiu. Sumanėme rasti Lietuvoje "dvynį" mūsų "The Horse Hospital". Reikėjo pastato ne pačiame Vilniaus centre.

Sužinojome apie Ozo kino salę Vilniuje ir iškart supratome, kad ji mums puikiausiai tinka. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia - nuo centro reikia važiuoti bent 15 minučių troleibusu. Antra - labai daug "rimtų" kultūros žmonių Lietuvoje primygtinai patarė nerengti ten "undergroundo" filmų peržiūros, sakydami, kad tai - vos gyvuojanti kino salė. Jie taip pat tvirtino, kad žiūrovai neateis - mūsų nuomone, tai dar viena gera priežastis filmus rodyti būtent ten. Pamaniau, kad tie žmonės, kuriems "undergroundo" kultūra įdomi, tikrai susiras Ozo salę.

Dar vienas svarbus dalykas - šiuo metu Ozo kino salė yra bene vienintelė vieta, kur filmų afišas piešia profesionalus dailininkas. Man svarbūs visi dalykai kine - pastatai, afišos, projektoriai, man svarbūs žmonės, kurie rodo kiną, dirba nematomą darbą, be kurio kino nebūtų.

Apeinu vadinamąjį oficialųjį meną, visiškai nesidomiu formaliosios kultūros žmonėmis, o jie nesidomi manimi. Šiam projektui nereikėjo lėšų. Kiekvienas kuratorius pasiūlė po keletą filmų. Susidėjau juostas į krepšį ir atvažiavau. Daugybė "undergroundo" filmų kuratorių pasaulyje yra paveikti Jono Meko, ne tik kaip žmogaus, bet ir paties jo darbo metodo - kaip reikia pristatyti filmus. Aš taip pat. Renginys Vilniuje ir Kaune kartu yra ir mūsų pagarbos duoklė Jonui Mekui. Nuo jo prasidėjo nauji dalykai kine, o dabar jie grįžta į Lietuvą.

Ypač džiaugiuosi galėjęs pristatyti garsaus prancūzų rašytojo Jeano Genet filmą "Meilės daina". J. Genet reikšmė praėjusio amžiaus kultūrai yra didžiulė. J. Genet darė ir tebedaro įtaką rašytojams, jis pasuko homoseksualumo mene istoriją nauja vaga.

Filmas "Meilės daina" - vienintelis J. Genet sukurtas filmas, jį reikia žiūrėti turint omenyje tai, ką J. Genet rašė. Filmo peržiūroje skaitėme ištraukas iš jo knygų, kad žiūrovai suvoktų kontekstą. Amžiaus viduryje filmas šokiravo žmones ir padarė perversmą avangardo kine. Kai kuriuos žmones jis ir dabar gali šokiruoti, bet jau mažiau, nes homoseksualumas per pusšimtį metų tapo priimtinesnis.

Man nėra labai svarbu, ar filmas patiko žmonėms, ar ne. "Meilės daina" yra reikšminga tarptautinės kino kultūros dalis, ją reikia priimti. Taip pat manau ir apie kitus filmus, kuriuos parodžiau Vilniuje ir Kaune. J. Genet filmas sukurtas 1950-aisiais, bet Prancūzijoje parodytas tik 1954-aisiais, uždaroje Sinematekos peržiūroje. Anglijoje "Meilės dainą" rodome jau dvidešimt metų. Labai svarbu, kad Vilniuje filmas demonstruotas ne kokiame nors kino klube ar universitete, bet kino teatre.

Pastaruosius dešimt metų matome netikėtą dalyką. Londone "undergroundo" menas visada buvo gyvas. Tai svarbi anglų, o ypač Londono, kultūros dalis. Bet galiausiai įvyko tikras "undergroundo" kino sprogimas. Daugybė žmonių, ypač mano kartos (8-ojo dešimtmečio pankų), ėmė kurti filmus. Naujos technologijos leidžia dirbti vienam, jeigu nori filmuoti, - imi kamerą ir filmuoji. Daugelis tų žmonių aktyviai dalyvauja ir muzikiniame Londono gyvenime. Tarp "undergroundo" kino ir muzikos Londone sienų nėra. Veikia šimtai kino klubų, atsiranda net filmininkų ir filmų kuratorių spūstis.

Ilgainiui susiformavo sveika nepagarba mokykloms, kuriose mokoma kurti filmus. Vyrauja nuomonė, kad kino mokyklos nužudo kiną. Lygiai taip, kaip meno akademijos nužudo meną. Tie žmonės, kurie "serga" už nepriklausomą kiną, gali tai patvirtinti.

Mes bendraujame ir su oficialiomis kultūros institucijomis, tokiomis kaip Šiuolaikinio meno institutas. Dauguma tų institucijų žmonių atėjo būtent iš 8-ojo dešimtmečio "undergroundo". Tai iš dalies paaiškina, kodėl kino kultūra Londone šiuo metu tokia gyvybinga.

Filmų kūrimas yra tarsi žaidimas. Žinoma, mes į kiną žiūrime rimtai. Tačiau labai svarbu, kad viskas būtų paprasta. Taip mes dirbame. Štai kad ir Artūras Barysas. Mes nevargome ieškodami kultūros valdininkų pagalbos. Neprašėme lėšų iš fondų. Artūras Barysas tiesiog įsėdo į autobusą ir atvažiavo į Londoną, ir mes pamatėme jo filmus.

Užrašė Audra Čepkauskaitė