Literatūra

Lietuvos švietimas žvelgia į ateitį

Naujas švietimo plėtotės dokumentas

Vanda Zaborskaitė

Žiniasklaida apie švietimą prabyla retai, o jeigu prabyla, tai dažniausiai neigiamai. Iškelti atskiri skandalingi faktai apibendrinami ir priskiriami visai švietimo sistemai. Praūžia tai viena, tai kita kritikos banga: prieš profiliavimą, prieš mokyklų tinklo optimizavimą, prieš centralizuotą abitūros egzaminų sistemą. Tačiau visai neseniai visuomenės apklausos duomenys parodė, kad švietimu pasitikima labiau negu Bažnyčia ir žiniasklaida! Tai dar, deja, nereiškia, kad visuomenė pakankamai domisi švietimu.

Tuo tarpu įvyko esminiai pokyčiai. Švietimo problemos tampa būtinu praėjusį dešimtmetį pradėjusios formuotis Lietuvos kultūrologijos komponentu. Kitaip negu sovietmečiu, jau pirmuose švietimo konceptualiuose dokumentuose pabrėžiama, kad švietimas yra neatskiriama kultūros sudėtinė dalis. Švietimo filosofija iš esmės skiriasi nuo ankstesnio kiaurai ideologizuoto požiūrio. Suformuluojami konceptualūs švietimo pagrindai, išdėstyti svarbiausiuose dokumentuose: 1987-1988 m. sukuriama "Tautinė mokykla", jos išplėtoti ir sukonkretinti teiginiai, pritaikyti Nepriklausomybės sąlygoms, išdėstomi 1992 m. "Lietuvos švietimo koncepcijoje", 1997 m. plačiame "Bendrųjų programų" įvade. Deja, visuomenėje visa tai nesusilaukia bent kiek stipresnio atgarsio, nors užsienio analitikų ši koncepcija laikoma geriausiu švietimo pagrindų dokumentu pokomunistinėje erdvėje.

Ir štai neseniai pasirodė ankstesniųjų darbų tąsa - išsamus dokumentas "Švietimo gairės. Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos. 2003-2012 metai". Jis pateiktas visuomenei svarstyti ir turėtų būti priimtas Seime bendru partijų susitarimu. Žinoma, maža vilties, kad jį paims į rankas menininkai, kiti kultūros žmonės, todėl gal verta bendriausiais bruožais pristatyti jo turinį, kad būtų daugiau žinojimo, mažiau nepagrįstų spėlionių, niekuo neparemtų priekaištų.

Vienas iš svarbiųjų švietimo reformos ypatumų - jos tęstinumas. Ji buvo sumanyta Atgimimo pradžioje, Sąjūdžio išvakarėse. Ją maitino nepasitenkinimas sovietiniu švietimu ir į asmenį orientuotos, demokratinės mokyklos vizija. Jau nuo pat pradžių suvokta (ir "Gairėse" pakartota), kad "esminė švietimo paskirtis - suteikti asmeniui brandaus savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą", taip pat "ugdyti asmens bendruomeniškumą, jo gebėjimą derinti savo siekius su pilietinės bendruomenės siekiais ir taip kurti pamatus savarankiškam ir kūrybingam tautos gyvenimui". Iš 1992 m. "Švietimo koncepcijos" ir kitų dokumentų yra atkelti bendrieji švietimo principai. Pirmiausia tai humaniškumas - orientacija į žmogų kaip į nelygstamą vertybę, pastanga ugdyti savarankų ir garbingą asmenį, gebantį laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą. Švietimas ugdo solidarią, atjautos, bendrų vertybių, idealų ir siekių jungiamą visuomenę. Jis remiasi krikščioniškąja tradicija, grindžiama dorine kultūra, sykiu padeda pažinti kitas civilizacijas, puoselėja civilizacijų dialogą. Antras principas - demokratiškumas. Švietimas ugdo Lietuvos pilietį - kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, ginantį socialinį teisingumą, mažinantį žmonių socialinę atskirtį. Švietimas ugdo visuomenės dorovę kaip būtiną demokratijos pagrindą. Trečiasis iš pamatinių švietimo principų yra nacionalumas. Švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis ir kurti šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę. Ugdo moderniam tautiškumui būtiną nuostatą, kad būnant lietuviu galima jaustis visaverčiu žmogumi. Švietimas yra įsipareigojęs Lietuvos kultūrai, jis rūpinasi jos tapatybės išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Pagaliau - atsinaujinimas. Švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios informacijos iššūkį, turintį drąsos savarankiškai apsispręsti ir atsakingai veikti kintančioje tikrovėje, mokantį mokytis visą gyvenimą. Švietimas yra atviras kaitai, kritiškai vertina ir perima naujoves, išsaugodamas universalias dorovės normas ir tautiškumo branduolį. Dokumento pabaigoje dar kartą susumuojami ir akcentuojami pagrindiniai dalykai: Lietuvos švietimas yra grindžiamas minėtais principais ir pagrindinėmis Vakarų kultūros vertybėmis - asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tole- rancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.

Pirmąkart fundamentali Lietuvos švietimo filosofija pateikta Stasio Šalkauskio darbuose. Dabar turime antrąkart sukurtą filosofinę švietimo sampratą, paremtą lietuviškąja tradicija, bet iškilusią naujose istorinėse sąlygose, atkurtoje nepriklausomoje valstybėje, prasidedant trečiajam tūkstantmečiui. Turime originalią, gilią švietimo filosofiją, kuria verta domėtis, pažinti, interpretuoti. Be abejo, ji galėtų susilaukti patikslinimų ir patobulinimų, bet tikrai nėra pagrindo prikišti, esą jai trūksta vertybiškumo, sąsajų su tautos kultūra, su doriniu ugdymu, esą ji orientuota į žinių reprodukavimą, o ne į savarankiškumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą ir pan.

"Švietimo gairės" nėra, žinoma, tik ankstesniųjų principų ir nuostatų pakartojimas. Dokumentas žvelgia į dabartį ir ateitį, sieja švietimą su visuomenės pokyčiais ir jos raidos perspektyvomis. Esminis dalykas, anot prezidento Valdo Adamkaus, sutelkusio šį dokumentą kūrusią strateginę grupę, yra tas, kad "Gairės" kuria "praktinę švietimo viziją".

Pirmiausia susumuojami ir kritiškai įvertinami nueito kelio rezultatai. Kaip esminis laimėjimas iškeliama tai, kad švietimo reforma gana nuosekliai rėmėsi tvirtu konceptualiu pamatu. Buvo "įtvirtintos naujos švietimo vertybinės nuostatos: nuo totalitarinei santvarkai būdingos asmens ir visuomenės sampratos pereita prie demokratinės. Švietimas suvoktas kaip integrali tautos kultūros dalis, kaip tautos kultūrinę tapatybę saugantis ir kuriantis veiksnys. Švietimas imtas orientuoti į laisvą ir atsakingą asmenį, savarankišką pilietinę visuomenę." O svarbiausias reformos trūkumas tas, kad ji per mažai reagavo į kintančio gyvenimo iššūkius, buvo per skubi, per daug stichiška, "primesta iš viršaus", nepakankamai suvokta ir palaikyta mokyklų bendruomenių ir visuomenės. Užtat liko neišspręsta daugelis valdymo, finansavimo problemų. Jau pirmuose reformos dokumentuose kalbėta apie mokymąsi visą gyvenimą, bet praktiškai liko nesukurta tęstinio suaugusiųjų mokymosi sistema. Pritrūko sąveikos tarp bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo, liko tinkamai nesutvarkytas mokyklų tinklas, nepajėgta iš esmės modernizuoti aukštąjį mokslą, dar daug problemų kelia pedagogų rengimas. "Gairės" tad ir skirtos formuluoti naujas dabar iškilusias reikmes, nubrėžti naujus tikslus bei uždavinius.

Dokumentas labai ryškiai orientuotas į naują istorinę situaciją, švietimo problemos matomos naujų iššūkių ir galimybių šviesoje. Teks išmokti gyventi laisvės sąlygomis, kurios pareikalaus veiklaus patriotizmo, tvirtų moralinių pagrindų, savybių, būdingų demokratinei gyvensenai: savarankiškumo, atsakomybės, bendruomeniškumo ir pilietiškumo. Vykstant galingiems globalizacijos procesams, būtina išmokti pasaulio rinkoje bendradarbiauti ir konkuruoti. Išmokti gyventi agresyvios vartotojiškos kultūros apsuptyje, ne apsiribojant esamomis tautos kultūros formomis, bet aktyviai įsijungiant į pasaulio kultūrų polilogą, nuolat kuriant šiuolaikinę tautos tapatybę, ugdant pasauliui atvirą patriotizmą, pažįstant pasaulio civilizacijų įvairovę. Informacinio sprogimo sąlygomis gyvenimas pareikalaus atitinkamos asmens kultūrinės ir pilietinės kom- petencijos, pirmiausia informacinių įgūdžių, gebėjimo žinias savarankiškai susirasti, kritiškai vertinti, analizuoti, struktūrinti, konceptualizuoti ir praktiškai naudoti. Kintančiame pasaulyje žinių visuomenė neišvengiamai yra ir mokymosi visuomenė. Tęstinis mokymasis tampa pagrindine atsinaujinančio švietimo paradigma. Ir pagaliau - švietimas turi padėti išsiskaidžiusiai visuomenei tapti socialinį teisingumą, lygaus mokymosi startą ir prieinamumą užtikrinančia visuomene. Labai svarbu sustabdyti uždarą skurdo didėjimo ratą, kai skurstančių šeimų vaikai dėl išsilavinimo stokos pasmerkiami tolesniam skurdui. Specialaus dėmesio reikalauja kaimas, kur dar nesuformuotas nei racionalus bendrojo lavinimo mokyklų, nei efektyvaus suaugusiųjų švietimo tinklas.

Tolesnė Lietuvos švietimo kaita, teigiama "Gairėse", orientuotina į ES šalių švietimo nuostatas ir siekius. Remdamasis savo krašto kultūra, Lietuvos švietimas turi ugdyti europinį pilietiškumą, siekti bendrų tikslų, būti pasiruošęs eiti į daug atviresnę Europos darbo rinką, spręsti daug bendrų praktinių uždavinių.

Sprendžiant praktinius uždavinius, prioritetinėmis sritimis laikomas švietimo valdymas ir finansavimas. Numatoma siekti valdymo centralizavimo ir decentralizavimo pusiausvyros, aiškiai apibrėžiant valstybės, savivaldos ir mokyklų funkcijas. Labai svarbu, kad daug dėmesio skiriama tam, kad švietimo sistema taptų visuomenės įtakojama ir jai ataskaitinga. Čia atkreiptinas dėmesys į universitetų klaidingai suprantamą autonomiją - apie šiuos dalykus dabar jau pakankamai plačiai diskutuojama. Būtina padidinti universitetų vadovų atskaitomybę visuomenei. Reikia stiprinti žmonių tikėjimą, kad švietimas gali pakeisti jų ir jų vaikų gyvenimą; žmonės turi suprasti, kad švietimas yra didelė tautos ir krašto kultūros vertybė.

Valstybė įsipareigoja užtikrinti nuolat augantį švietimo finansavimą pagal finansines savo galimybes. Iki 2008 m. išplėtojamos įvairios privačių investicijų į švietimą skatinimo formos, iki 2012 m. vykdomas mokyklų atnaujinimo planas, remiamas Pasaulio banko. Iki 2008 m. pasiekiama, kad visose bendrojo lavinimosi mokyklose mokiniai mokytųsi tik viena pamaina. Tobulinama mokyklų aprūpinimo sistema, po truputį didinami mokytojų, dėstytojų atlyginimai.

Daug dėmesio numatoma skirti profesiniam rengimui: plėtojamas profesinių mokyklų tinklas, kuriami stiprūs profesinio mokymo centrai, žemės ūkio mokyklos įtraukiamos į profesinių mokyklų, gimnazijų ir kolegijų tinklus. Sudaromos sąlygos steigtis ir veikti nevalstybinėms profesinėms mokykloms.

Ypatinga reikšmė suteikiama suaugusiųjų švietimo tinklui. Nuostata mokytis visą gyvenimą, plėtoti ir visaip stiprinti suaugusiųjų švietimą išsakyta dar 1992 m. koncepcijoje, bet dabar pabrėžiama būtinybė tas nuostatas realizuoti praktiškai, pritaikyti laisvosios rinkos sąlygoms, atsiveriančiai ES ūkinei erdvei. Iki 2012 m. numatoma išplėtoti visiems krašto gyventojams prieinamą nuotolinio mokymosi tinklą kaip sudėtinę nacionalinio švietimo dalį.

Mokyklos atveriamos darbo pasauliui. Per 2003-2012 m. bendrojo lavinimo, profesinės ir aukštosios mokyklos kreipiamos ugdyti šiuolaikiniam darbo pasauliui būtinas asmens vertybines nuostatas ir bendruosius gebėjimus (sąžiningumą, savarankiškumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, mokėjimą mokytis). Specialus dėmesys skiriamas ekonominio ir informacinio raštingumo, verslumo ugdymui.

Be daugelio kitų dalykų, naujame kontekste akcentuojamas humanistinis mokyklos principas, kai kalbama apie psichologinį mokyklos klimatą, mokinių ir mokytojų santykius: "Mokyklų bendruomenėse koreguojami prievarta, baime, asmens žeminimu grindžiami mokymosi ir bendravimo santykiai. Tobulinama mokymosi kultūra, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas mokinys, kiekviena mokinė būtų gerbiami, moraliai palaikomi ir skatinami mokytis, kad būtų vertinama kiekvieno mokinio, kiekvienos mokinės asmeninė nuomonė, pažiūros ir įsitikinimai. Mokiniai skatinami savo nuomonę turėti, ją išsakyti ir argumentuotai ginti."

Pabaigai norėčiau iškelti dar du šio turiningo dokumento aspektus.

Blaiviai suvokiama, kad atviros visuomenės ir atviros rinkos tikrovė nėra ir negali būti ideali. Kokybiškas švietimas turi padėti žmogui ne tik prie šios tikrovės prisitaikyti, bet ir kritiškai ją vertinti bei tobulinti. Ypač svarbu neprarasti šioje tikrovėje savo tapatybės, savarankiškumo ir gyvenimo prasmės siekio. Švietimas turi laiduoti bendrąją kultūrinę brandą, kuri tvirtai sieja dorines ir pilietines asmens nuostatas su šiuolaikine socialine bei profesine kompetencija.

Švietimo procesuose ypač svarbus mokytojas. Būtina skirti daug dėmesio mokytojų rengimo ir darbo atnaujinimui. Iškeliamas ir pabrėžiamas dvilypis mokytojo vaidmuo dabarties pasaulyje: jis yra ir mokymosi proceso organizatorius (ne žinių perteikėjas!), ir ugdytojas, gyvenimo tiesų liudytojas, perduodantis tradiciją bei mokantis ją kūrybingai plėtoti. Užtat rengiant mokytojus svarbiausia suteikti šias vertybines nuostatas, bend- ruosius gebėjimus ir kompetencijas: savigarbą ir pagarbą kitam asmeniui, toleranciją, veiklų patriotizmą ir pilietiškumą, pagarbą demokratijos principams, Lietuvos kultūros tradicijai, Europos kultūros tradicijai ir jos įvairovei. Iš mokytojo tikimasi konstruktyvaus santykio su tikrove.

Iš tikrųjų - aukšti tikslai, dideli lūkesčiai, maksimalistiniai siekiai, ne visų ir ne visada įgyvendinami. Bet jie nurodo kryptį ir įkvepia, kaip ir visas dokumentas. Jo kritiškas reflektavimas galėtų suteikti labai vaisingų impulsų visuomenės intelektualiniam gyvenimui ir pastūmėti jį konstruktyvumo linkme - ta linkme, kuri dažnai šiame dokumente minima ir į kurią stengiamasi orientuoti visą besikeičiančią mūsų šiandienos tikrovę.