Įkyrios mintys

Algis Griškevičius. "Režisierius"

Kauno dramos teatro meno vadovas Vidmantas Bartulis pranešė, kad atsistatydina. Nieko nuostabaus - šiame teatre jau dešimtmetį tęsiasi atsistatydinimų ir atstatydinimų maratonas. Tai bandymų vykdyti teatrų reformą "iš vidaus" padarinys. Tokie bandymai gimdo teatro administracijos vadovų ir revoliucingosios aktorių kolektyvo dalies konfrontaciją. Keičiasi jos formos, motyvai, dalyviai, bet rezultatai nekinta - vadovai turi nusileisti aktorių reikalavimams ir ambicijoms. Toks buvo Jono Vaitkaus vadovavimo šiam teatrui saulėlydis, po to fiasko patyrė į jį sugrįžęs Jonas Jurašas, ne ką geriau baigėsi kiek ilgiau teatro vadovo poste užsibuvusiam Gyčiui Padegimui, dabar atėjo ir Vidmanto Bartulio eilė... Visi jie - žinomi menininkai, asmenybės, norėję teatrui gero ir ieškoję būdų tai pasiekti. Ir visus juos vienaip ar kitaip parklupdė reformų slenkstis.

Situacija iki skausmo pažįstama ir kasdieniška: dalis teatro trupės nevaidina naujuose spektakliuose, bet gauna atlyginimą. Valstybės dotacija mažėja, po truputį diegiamas projektinis finansavimas, ir teatro vadovybė susiduria su dilema - socialinė rūpyba ar kūryba? Kitaip sakant - išlaikyti trupę ir mažinti spektaklių statymo išlaidas ar mažinti trupę ir kurti spektaklius... Kad šių dalykų neįmanoma suderinti, rodo objektyvi situacija - kviečiant norimą režisierių, nepavyksta priversti jo rinktis aktorius, su kuriais jis nenori dirbti. Ką jau kalbėti apie tai, kad spektaklams kurti pinigų ir šiaip neužtenka, ypač "periferijos" teatrams. Lemia finansinis motyvas. Jis verčia vadovus rinktis ir daryti sprendimus. Sąmoningai utriruoju ne todėl, kad ginčiau vadovų pozicijas, o bandydamas paprastai paaiškinti banalią teatro reformos būtinybę.

Pažvelkime į Kauno dramos teatro situaciją ir savaip iškalbingą naujausių įvykių kroniką. Objektyvių aplinkybių verčiama teatro administracija pabando diferencijuoti aktorių etatus pagal turimą ir numatomą darbo krūvį. Aktorių pasipriešinimas perauga į atvirą iššūkį meno vadovui V. Bartuliui, jis spaudoje kaltinamas būtais ir nebūtais dalykais. Aistrų raminti į Kauną vyksta kultūros ministrė. Jos nuomonė - reformos reikalingos, tačiau gal paskubėta, gal ne taip pradėta... Netrukus V. Bartulis įteikia ministerijai atsistatydinimo pareiškimą. Spaudoje vėl pasigirsta aktorių balsų, bet jau kiek sutrikusių, kviečiančių meno vadovą sugrįžti ir gyventi draugiškai, nes "teatras - tai šeima", o šeimoje visko pasitaiko... Kultūros ministrei tenka atlikti taikytojo vaidmenį, juolab kad kitų kandidatų į teatro vadovo postą, ypač dabar, įsibėgėjus sezonui, praktiškai nėra.

Bet juk V. Bartulio "vietinė" reforma atitiko Kultūros ministerijos darbo grupės parengtą teatro įstatymo koncepciją, kurioje kalbama apie terminuotas darbo sutartis. Juolab kad teatro meno vadovas, neturėdamas kito pasirinkimo, elgėsi gana švelniai - pasiūlė pereinamąjį diferencijuotų etatų variantą.

Visa tai puikiai pažįstama ir suprantama. Ministerijos pozicija nebuvo pakankamai nuosekli. Aktoriai, kaip visada, "sublizgėjo": pylė pamazgas, o po to dėjosi, tarsi nieko nebūtų įvykę, na, kiek pasikarščiuota... Ar ne taip buvo ir su J. Jurašu, J. Vaitkumi? Tiesa, dabar atsitokėta greičiau - vis šiokia tokia pažanga. Tačiau elementarios moralės vis dėlto neišmokstama. Apmaudu, kad jos stinga ir neretai žinomiems, nusipelniusiems aktoriams. Ar po viso to V. Bartulis apsigalvos ir liks vadovauti teatrui?

Tačiau konfliktas Kauno dramos teatre iškėlė kertinius rengiamo Teatro įstatymo klausimus: kaip teatro reformą suderinti su menininko situacija, koks turėtų būti teatrų statusas ir jų finansavimas. Kaune matome visos šiandienės ikireforminės Lietuvos teatrų situacijos pavyzdį. Jis parodo, kokia uždelsto veikimo bomba laukia Teatro įstatymo kūrėjų, jeigu įteisinus terminuotų sutarčių sistemą nebus sukurtas aiškus ir veiksmingas pagal jas dirbančio ar nedirbančio menininko socialinės apsaugos mechanizmas. Ir taip pat jei teatrai bus padalyti į biudžetines ir viešąsias įstaigas, nenustačius jiems aiškių finansavimo kriterijų bei vadinamojo "dotacijos minimumo".

Pagal terminuotą sutartį dirbančio menininko socialines garantijas įstatymiškai turėtų užtikrinti darbdavys. Sudarant autorinę sutartį draudimo mokestį turi mokėti pats menininkas, tačiau kol kas jis nesuinteresuotas savanoriškai atiduoti valstybei savo mažo atlyginimo dalį. O ką daryti menininkui, jei jis laikinai arba neribotam laikui neteko darbo? Juk tokių, pereinant prie sutarčių sistemos, neišvengiamai daugės. Jų socialines garantijas įstatymo projekte siūloma sieti su pašalpų fondais prie atitinkamų meno kūrėjų organizacijų (Teatro ir Muzikos sąjungų), fondų lėšas sudarytų "tikslinis valstybės įnašas ir kūrybinių darbuotojų (suinteresuotų asmenų) įnašai nuo kiekvienos terminuotos sutarties". Aišku, jog kalbama tik apie pirminę valstybės injekciją gaunantį fondą, kuris turi tvarkytis pats ir pritraukti papildomų lėšų. Tokio fondo veikimo pagrindas - pačių kūrybinių darbuotojų suinteresuotumas mokėti įmokas. Kaip tokį fondą sukurti - vienas didžiausių galvosūkių įstatymo rengėjams. Ir ar toks fondas gali atsirasti, pavyzdžiui, prie Teatro sąjungos, pasitikėjimas kuria tarp teatralų vis mažėja?

Kitas klausimas - teatrų statusas ir jų finansavimas. Atsakydami į jį, valstybinių teatrų vadovai pareiškė kultūros ministrei, jog jie pageidauja tik biudžetinių įstaigų statuso. Pagrindiniai argumentai - užtikrinti teatrų finansavimo minimumą ir socialines garantijas. Pagal šį statusą visi teatrų darbuotojai taptų valstybės tarnautojais. Jais galėtų būti ir teatruose dirbantys aktoriai. Tačiau ar valstybė pajėgi prisiimti tokius įsipareigojimus ir kartu remti aktyvėjančius nevalstybinius teatrus bei kitų nepriklausomų scenos menų struktūrų programas? Nenoriu čia vėl kalbėti apie pastarųjų kūrybinius ir struktūrinius privalumus (juolab kad galiu būti apkaltintas šališkumu), tačiau nevalstybinių teatrų sektorius jau tapo objektyvia realybe. Čia ir slypi valstybinių ir nevalstybinių teatrų konfrontacijos esmė: vieni kaltina kitus atimant iš jų pinigus. Pinigų visiems trūksta, tačiau šiandien jau negalima kalbėti apie finansavimą neatsižvelgiant į jo efektyvumą. Į tai atsižvelgta ir naujoje įstatymo koncepcijoje: teatrų veikla bus finansuojama ir skatinama priklausomai nuo jų kūrybinių rezultatų ir struktūros valdymo efektyvumo. Ir jokių išankstinių garantijų.

Ši neapibrėžtumo ir netikrumo situacija valstybiniams teatrams - kaip peilis po kaklu. Tada geriau biudžetinė įstaiga, nors ir be galimybių užsidirbti daugiau pajamų, ir net jeigu nebus pinigų statyti spektakliams, svarbu valdyti teatro pastatą, o darbuotojams - gauti atlyginimus... Dabar kiekvienas verčiasi, kaip gali, - vieni laikosi teatro patalpų nuomos "strategijos", kiti bando imtis atsakomybės ir reformuotis "iš vidaus". Kauno teatro vadovai pabandė priimti naujai kuriamas taisykles ir išsišoko. Įvyko, vartojant sportinį terminą, "falšstartas". Ir ministerija suskubo viską grąžinti į savo vietas. Bet ar ilgam?