Apie žmones ir angelus...

Viktorija Kuodytė (Portija Koglen) ir Birutė Raubaitė (Bleizė Skali) D. Matvejevo nuotr.

Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, pačiame aistrų sūkuryje, Gintaras Varnas repetuoja "Portiją Koglen". Gruodžio 6, 7 d. įvyks airių dramaturgės Marinos Carr pjesės, birželio mėnesį jau pristatytos Naujosios dramos akcijoje, premjera. Spektaklio koprodiuseris - Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, kūrybinėje grupėje - scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, aktoriai Viktorija Kuodytė, Gytis Ivanauskas, Sigitas Šidlauskas, Dalia Overaitė, Viktoras Šinkariukas, Daiva Stubraitė, Liubomiras Laucevičius, Birutė Raubaitė, Aušra Keliuotytė, Audrė Paškonytė, Dainius Svobonas, Ričardas Vitkaitis.

Neris Akelaitienė: Apie ką šis spektaklis, kaip jis susijęs su Jūsų ankstesne kūryba?

Gintaras Varnas: Į mano buvusių spektaklių kontekstą "Portija Koglen" lyg ir "įsipaišo". Čia, kaip ir "Tolimojoje šalyje", centre yra ribinė žmogaus būsena. Tik ankstesniame spektaklyje buvo daugiau epo (tai diktavo pati literatūra), o čia - dviejų dienų gyvenimo skerspjūvis, ir tai verčia, neklaidžiojant po socialinius klausimus, koncentruotis į išgrynintą žmogaus situaciją. Na, čia neišvengiamai prašosi žodis "egzistencija". Kuo ši dramaturgija šiek tiek baugina? Pjesėje esama kažkokio dekadanso. Kažkada, kai Portija su broliu buvo vaikai, plaukdami į jūrą jie ieškojo vietos "bet kur, tik ne čia". Tai tarsi susidūrimas su juodąja puse. Bet kaip tik čia ir yra ta riba. Mes nieko nenorime teigti. Tiesiog mėginame "įlįsti" į tą situaciją, suprasti ją ir išgyventi. O išvadas tegul kiekvienas pasidaro pats. Pjesėje stilistiškai pateikiami du planai - realusis ir metafizinis, autorės įvardijamas kaip "dieviškas giedojimas", vadinasi, pripažįstamas kitų realybių buvimas. Viskas nėra taip jau plokščia ir neapsiriboja mūsų stalais, kėdėmis... Kita vertus, iškėliau sau uždavinį kiek įmanoma vengti visokių triukų, fokusų, kokių nors efektų, visą krūvį perkeldamas ant aktorių pečių. Galvojant apie šitą spektaklį man norisi kalbėti apie Krzysztofo Kieslowskio paprastumą, gilumą ir apie Ingmaro Bergmano minimalistinį preciziškumą.

N.A.: Ar dirbdamas su šia literatūra radote bent vieną atsakymą į Jus, kaip menininką ir žmogų, kankinančius klausimus?

G.V.: Su šia pjese atsitiko labai keista istorija. Aš kažkodėl ją vienintelę įsimečiau į kuprinę išskrisdamas į Nepalą. Tiksliau, aš net nežinau, kaip ji tame krepšyje atsirado. Himalajuose, neturėdamas nieko kita, buvau priverstas skaityti "Portiją Koglen" gal kokius keturis penkis kartus. Labai keistas jausmas. Aplinkui vaikšto kažkokie vienuoliai budistai, groja, dainuoja, o čia - labai jau europietiška pjesė... Bet ji įsismelkė į smegenis, o vieną naktį skaičiau ir mane tiesiog sukrėtė. Būtų gerai, kad tai išliktų. Nežinau, kaip šitai įvardyti. Beje, pjesėje Portija klausia: "Ar mūsų gyvenimas tiksliai vyksta sulig stropiai nubrėžtu planu (...), ar mes plasnojam nuo vienos progos prie kitos?" Tas klausimas ir tebelieka pakibęs. Antra vertus, ši pjesė ir apie tai, kad už viską reikia atsakyti.

N.A.: Kaip Jūs traktuojate autorės sureikšminamą dvynių temą?

G.V.: Nereiktų suvokti to brolio dvynio tik kaip konkretaus asmens. Pjesė ir apie dalies savęs praradimą: "...manęs liko tik pusė, blogesnioji pusė." Tai nejau blogesnioji pusė toliau gyvena, o geresnioji - užmušta?.. Man visada dramaturgijoj įdomu ir kartu baisu, kai susiduri su žmogum, apsėstu kažkokios iliuzijos, kuri traukia jį kaip magnetas ir neleidžia jam gyventi realiame gyvenime. Šiuo atveju taip ir yra - "bet kur, tik ne čia". O kur tai yra?

N.A.:Juk nenorėtumėt pasakyti, kad irealiojo pasaulio balsai veikia žmogų tik negerai?

G.V.: Ne, aš, aišku, negaliu tvirtinti, kad tai negerai. Mes Portijos nesmerkiam ir neteisinam, ir jokiu būdu nepaverčiam kažkokiu romantišku herojumi, "dūstančiu pilkoje kasdienybėje". O kas yra "gerai" ar "negerai", kas žino? Bet jeigu žmogus žudosi, tai turbūt nėra labai gerai....

N.A.: Grakštumas, sukauptumas, estetiškumas ir netgi elegancija Jūsų kūryboje yra įgimti ar įsisąmoninti?

G.V.: Čia turbūt kažkoks vidinis jausmas. Kažkada kritikai už jį mane labai bardavo ir įvardydavo tai "estetizmu". Gal iš dalies jie buvo teisūs, nes ankstesniuose spektakliuose tai neleisdavo prasimušti gyvam jausmui, tam vadinamajam "tikram kraujui", galbūt... Na, ko gero, viską lemia tam tikri skonio kriterijai. Namuose aš toks nesu, galiu nesitvarkyti būsto ir gyventi kaip žiurkė irštvoje, bet teatre... Čia visai kas kita, teatras - ne irštva.

N.A.: Pjesės autorė Marina Carr sako, kad teatre jai svarbiausia - žodis. Dramaturgus ji linkusi skirstyti į du tipus: teatro prozininkus, kokiu ji laiko O`Neillą, ir teatro poetus - Tennessee Williamsą, Čechovą, Ibseną. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu ir koks būtų Jūsų "sąrašas"?

G.V.: Dėl O`Neillo, ko gero, sutikčiau, bet Ibseno poetu pavadinti negalėčiau. Man poetai yra Garcia Lorca, Lagarce`as, Camus, Dostojevskis, Čechovas, o prozininkai - Tolstojus, Ostrovskis. O apskritai toks dalijimas pamatuotas.

N.A.: Įdomus sutapimas: autorė tam tikrą mistinę reikšmę suteikia paukščiams, Jus, kaip žinia, su paukščiais taip pat sieja ne tik pavardė... Ką Jums reiškia paukščiai?

G.V.: Paukščiai... Nemanau, kad net ornitologams tai tik mokslinio tyrinėjimo objektas, ir jiems paukščiai reiškia kur kas daugiau. O man?.. Aš nė pats nežinau, kodėl prilipau prie paukščių. Juk nepasirinkau jų savo noru, ir jie manęs nepasirinko. Jie mane traukia kaip magnetas. Galų gale bet koks įvardijimas ne visados yra tiesa.

N.A.: Na, o jeigu sakytume, kad Marina Carr tiki angelais?...

G.V.: Ir aš tikiu. Ir buvusiais gyvenimais tikiu. Tikrai. Juk ne veltui aš Nepale atradau šią pjesę...

Kalbėjosi Neris Akelaitienė