Paul Eluard

Jaunystė gimdo jaunystę

Aš buvau kaip vaikas
Ir kaip vyras
Aš aistringai asmenavau
Veiksmažodį būti ir savo jaunystę
Su noru tapti vyru

Kai esi jaunas nori būti
Mažas vyras
Aš norėjau būti didelis vaikas
Stipresnis ir teisingesnis už vyrą
Ir įžvalgesnis už vaiką

Jaunystė broliška jėga
Kraujas kartoja pavasarį
Aušra išaušta visais laikais
Visais laikais atsiveria kibirkščiuojančios
Drąsos durys

Tarytum įsimylėjėlių dialogas
Širdis teturi vienintelę burną.


Begalybėn

Ji atsirasdavo iš savo panašumų
Ir iš savo priešingybių

Kartais daug geriau ją matydavai atviresnę
Nei slepiančią savo krūtis po motinos širdimi

Ar gali ji sukelti abejingumą
Toji kuri yra ašai pats

__________
Ji sutaurina mano brolį
Mano brolį pirmavaizdį

Pro jį spindi saulė jis užgimė iš jos
Šitaip aš įsitikinu kad kiekvienas ją myli

__________
Ji atsirado iš vyro
O vyras atsirado iš jos
Ji atsirado iš vyro geismo
Vieno vyro
Mano
Ir kito vyro
Ir taip pat galbūt iš moters
Iš kelių geidžiamų idealių moterų
Ir iš kelių moterų neapdovanotų žavesiu
Ji atsirado iš miglotos vaikystės
Iš gražiausių svajonių besivejančių spalvotomis spiralėmis

Iš rūsčios realybės
Kuprotos sulaužytos baltos ir juodos
Svajonė ir realybė rožė ir rožių keras
Skausmas ir jo sienos palei ramią gatvę
Priimtinas skausmas ir galimas malonumas.

Sausa

Nuo kojų iki galvos
Ji pelkėmis ėjo
Ir kopose prasmegdavo

O aš vėsus ar karštas
Kartkartėmis aš buvau jos lova
Jos baltos paklodės jos paklodės nešvarios
Ir jos intymus malonumas

Jos kraujas plaukiojo irkluodamas
Aplink jos širdies salą
Abu mes vaikėmės miegą
Mumyse užtekėjo dvi saulės.


Poezijos paneigimas

Aš pasiėmiau iš tavęs visą rūpestį visą kančią
Kuriuos gali paimti per viską per nieką
Kaip aš būčiau galėjęs tavęs nemylėti
Tavęs kuri esi vienas meilumas
Kaip persikas po kito persiko
Tokie tirpūs kaip vasara

Visas rūpestis visa kančia
Dar gyventi ir būti nesančiuoju
Rašyt šį eilėraštį

Vietoj eilėraščio gyvo
Kurio aš neparašysiu
Nes tavęs čia nėra

Patys liauniausi ugnies piešiniai
Ruošia paskutinį gaisrą
Smulkiausi duonos trupiniai
Pasotina mirštančiuosius

Aš pažinau gyvą dorybę
Aš pažinau įsikūnijusį gėrį
Atsisakau susitaikyt su tavo mirtim bei sutinku numirti
pats

Tavo šešėlį krentantį ant manęs
Aš norėčiau paversti sodu

Lankui atsirišus mes priklausom tai pačiai nakčiai
Ir aš noriu pratęsti tavo sustingimą
Ir nesančią šneką
Kuri prasideda su tavim kuri pasibaigs many
Su manim valingu atkakliu maištingu
Kaip ir tu įsimylėjusiu žemės apžavus.


Ekstazė

Aš stoviu priešais tą moterišką peizažą
Kaip vaikas priešais ugnį
Miglotai šypsodamasis ir su ašarom akyse
Priešais tą peizažą kur viskas many juda
Kur veidrodžiai aprasoja kur veidrodžiai nušvinta
Atspindėdami du nuogus kūnus vasara prie rudens

Turiu tiek priežasčių pasiklysti
Šitoj žemėj be kelių ir po tuo dangum be horizonto
Puikios priežastys kurių vakar nežinojau
Gražūs raktai žvilgsnių raktai mergaitės nuo savęs pačių
Priešais tą peizažą kur gamta man priklauso

Priešais ugnį pirmąją ugnį
Puiki pagrindinė priežastis
Atpažinta žvaigždė
Ir žemėj ir po dangum anapus mano širdies ir mano
širdy

Antras pumpuras pirmas žalias lapas
Kuriuos jūra apgaubia savo sparnais
Ir saulė pagaliau patekanti iš mūsų

Aš stoviu priešais tą moterišką peizažą
Tarytum šaka apimta ugnies.

1946 m. lapkričio 24 d.

Ir mūsų keitimasis

Mes gyvenam užmiršę savo metamorfozes
Diena yra tingi bet nenustygsta naktis
Oro puodelis per pietus naktis jį iškošia ir išgeria
Naktis nepalieka ant mūsų dulkelės

Bet tas aidas vilnijantis per ištisą dieną
Tas aidas anapus nerimo ar glamonių laiko
Ta netikėta jungtis nuobodžių pasaulių
Ir pasaulių jautrių jo saulė yra dvilypė

Esam mes priartėję ar nutolę nuo savo sąžinės
Kur mūsų ribos mūsų šaknys mūsų tikslas

Tačiau ilgai užsitęsęs mūsų metamorfozių malonumas
Griaučiai pagyvėjantys pūvančiose sienose
Pasimatymai paskirti beprotiškoms formoms
Išradingam kūnui akliems regintiesiems

Pasimatymai kuriuos paskyrė veidas profiliui
Kančia sveikatai šviesa
Giriai kalnas slėniui
Kasykla gėlei perlas saulei

Mes esam vienas prieš vieną esam kasdieniški
Mes užgimstam iš visur nėra mums ribų.


Paauksuotoji

Drėgnos lapkričio paklodės
Palaidoja mane amžiams
Laikas man teka tarp pirštų
Žemė sukasi mano orbitose

Kur dabar ta lengva šypsena
Kuri prasidėjo vieną gegužės dieną
Nebent ant mirusiųjų lūpų
Nepaisant gyvųjų kančios

Kur yra laiškai be atsakymo
Ir žodžių dulkės
Tas pasitikėjimas gyvenimu
Kuris staiga tyla pavirsta

Aš neigiu ašaras jų šviesą
Mano akys jau nebe iš šio pasaulio
Esu praėjusioji viskas praėjo
Esu šešėlis juodumoj

Esu sumaišties daigas.


Nes jau nėra kalbos apie jėgą

Viską sudaužo pats silpniausias žodis
Idėjos šešėlis šešėlio idėja laiminga mirtis
Ugnis pavirsta drungnu vandeniu o duona trupiniais
Kraujas nuspalvina šypseną o žaibas ašarą
Po auksu paslėptas švinas mūsų laimėjimus slegia
Mes nieko nepasėjom ko nesunaikintų
Skrupulingas snapas intymių džiaugsmų
Sparnai grįžta kad jį erdvėj įtvirtintų.

Iš prancūzų k. vertė Juozas Mečkauskas-Meškela