Meilės vienatvė Madride ir Maskvoje

"Pasikalbėk su ja"

Ko gero, didžiausia naujojo amžiaus obsesija - mobilūs telefonai ir SMS žinutės. Kad ir kur nueisi, visur - kavinėse, kino teatruose, gatvėse, troleibusuose - žmonės kalbasi telefonu arba maigo jo mygtukus. Pasižiūrėjus iš šalies gali pasirodyti, kad visi ištroškę bendrauti. Neseniai mačiau, kaip kavinėje prie vieno stalelio sėdėjusi pora nuolat kalbėjo savo "mobiliakais". Jie buvo taip toli vienas nuo kito... Kada nors Pedro Almodovaras, aišku, sukurs filmą apie tokią vienatvę, juk jis labai jautriai fiksuoja visas šių dienų vienatvės apraiškas. Naujausias jo filmas "Pasikalbėk su ja" ("Hable con ella", Ispanija, 2002) - taip pat apie vienatvę. Ir apie vyrus. Visą gyvenimą kūręs filmus apie moteris, Almodovaras netikėtai sukūrė filmą, kurio pagrindiniai herojai yra stiprioji lytis.

Aišku, Marko (Dario Grandinetti) ir Beninjas (Javier Camara) - labai nepanašūs. Vienas - žurnalistas, rašytojas, išmaišęs visą pasaulį ir visur besijaučiantis kaip namuose. Kitas - minkštas, baikštus, visą gyvenimą buvęs po motinos padu sanitaras. Juos suveda nelaimė. Abu susitinka klinikoje, kur gydomos jų į komą patekusios mylimosios. Beninjas moko Marką, kaip padėti sau ir mylimajai, - ji turi nuolat girdėti jo balsą, nes gal kada nors atsibus iš to keisto sąmonės miego.

Keista, bet temperamentingai rodęs moterų ties nervų krizės riba pasaulį, Almodovaras vyriškąjį kuria labai subtiliai - iš tylos, magiškų Pinos Bausch baleto judesių, iki galo neišsakytų troškimų, niekad nepasakytų žodžių. Tame pasaulyje daug tuščių erdvių, tylos, čia melodramatiškai lyja lietus. Tai trapus pasaulis, kurį, regis, net žeidžia Almodovaro mėgstama raudona spalva. Kad tų pasaulių palyginimas būtų dar aiškesnis, Marko mylimoji Lidija (Leonor Watling) yra toreodorė, kuriai būtent meilė sutrukdo laimėti jos kovą ir pastūmėja į ligos guolį. Beninjo mylimoji Alisija (Rosario Flores) "užkrečia" vaikiną meile baletui ir nebyliam kinui. Net gulėdama lyg miegančioji gražuolė, nepraverdama nei akių, nei lūpų, ji toliau vairuoja Beninjo gyvenimą. Net ir komos būsenos jos abi valdo pasaulį ir vyrus, kuriems lieka tik laukti. Visai nenoriu pasakyti, kad Almodovaras sukūrė dar vieną feminizmo deklaraciją, mat "Pasikalbėk su ja" - pirmiausia filmas apie meilę. Tai savotiška metafora: mylėdamas tu bendrauji su savo aistros objektu, kaip Beninjas ir Markas, juk svarbu yra pasakyti, o ne išgirsti, svarbu būti šalia, kalbėti, net jei nežinai, ar žodžiai pasiekia tikslą.

Vis dėlto "Pasikalbėk su ja" Almodovaras lieka ištikimas savo stiliui: jausmingą ir melodramatišką istoriją jis panardina į iš esmės fantasmagorišką realybę, kurioje įmanoma viskas. Tą realybę jis rodo su didžia doze ironijos ir humoro. Režisierius visiškai laisvai elgiasi su pasakojimu: laikas čia teka pagal pasakos dėsnius, jis gali kartais sustoti, grįžti atgal, kad paskui pasileistų kūlvirsčiais. Almodovaras net nebando apsimesti: iš tikrųjų viskas vyksta dabar, prieš žiūrovo akis, jo viduje. Tokiu virtuoziškos formos laisvės liudijimu tampa ir erotinis nebylus "filmas filme", atskleidžiąs naivią ir tyrą Beninjo pasąmonę. Todėl taip sunku išeiti iš magiškojo Almodovaro pasaulio - jame kiekvienam atsiras vietos, su kiekvienu jis pasikalbės, pasakys tai, ko iš jo lauki.

Iš Romano Prygunovo filme "Kraujo vienatvė" ("Odinočestvo krovi", Rusija, 2002) rodomos Maskvos norisi bėgti strimgalviais. Sukaustyta šalčio, sniego, ji gal ir gražesnė nei vasarą, bet labai nejauki ir priešiška. Aišku, siužetas dar labiau sustiprina tą priešiškumo jausmą - žudikas maniakas žudo jaunas moteris ir merginas, o pagrindinė filmo herojė - mokslininkė Marija - stingsta nuo staiga apėmusios baimės ir nerimo. Dingo jos vyras, ir viską metusi Marija aiškinasi to dingimo paslaptį.

Žinau, kad atskleisti potencialiems žiūrovams trilerio paslaptį yra nedora, bet visos akivaizdžios filmo silpnybės, deja, iš esmės kyla iš visiškai neįtikinamai rezgamo siužeto. Mat Marija sukūrė naujus vaistus, kurie jos įmonei garantuoja pelningą kontraktą, tačiau, pasirodo, vaistai yra žalingi, todėl Marijos vyras, karštai mylintis savo žmoną, metodiškai ir žiauriai žudo moteris, kurios išbandė žmonos vaistus. Ir gali nubraukti Marijos mokslinius laimėjimus bei kontraktą.

Taigi žiūrovas laikomas beveik idiotu, o tam, kad jis nenuobodžiautų, jaunas kino režisierius (bet sėkmingas ir madingas klipų kūrėjas) filmą kuria spalvotų brangių žurnalų stiliumi: prabangūs šiuolaikiški interjerai (beje, baldai kažkodėl iš populiarios Maskvoje "Ikea" parduotuvės), madingos prabangios parduotuvės, po kurias su savo drauge, turėdama marias laiko, šlaistosi mokslininkė Marija, brangūs automobiliai sniego fone, žodžiu, spindinti, bet kartu savaip iškalbinga tuštuma, imituojanti kažką svarbaus. Toks anturažas dar labiau paryškina Ingeborgos Dapkūnaitės vaidinamos Marijos dekoratyvumą. Aišku, trileris turi savo taisykles ir nereikia iš jo reikalauti realistiško pasakojimo, tačiau filme bent kas nors turi būti, ne tik spalvingi "glianciniai" paveikslėliai ir žiaurios žmogžudystės. Sakyčiau, gal dar praverstų ir kelios mintys, iš kurių taptų aišku, kodėl režisierius norėjo sukurti filmą, o aktorė - jame vaidinti, o ne tik demonstruoti madingus drabužius ant tobulai nuriebalinto kūno. Baisiausia, kad masinė kultūra su visais jos atributais iš esmės ir yra vienintelis įmanomas filmo pateisinimas. Tobula tuštuma, kuri stingdo labiau nei Maskvos šaltis.

Živilė Pipinytė