Kinas

Du Łozińskiai

iliustracija
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai

Režisierius Marcelis Łozińskis gimė 1940 m. Paryžiuje. Baigė Lodzės kino mokyklą. Nominuotas "Oskarui" už filmą "89 mm nuo Europos". Nuo 1995-ųjų yra Amerikos kino akademijos narys. Leipsta iš juoko, sakydamas, kad tai - tik gražus įrašas jo biografijoje. Komunizmas, žiniasklaida, manipuliacijos žmogaus sąmone, identiteto paieškos - tai tik kelios M. Łozińskio filmų temos.

Audra Čepauskaitė: Jūsų filme "Mano vieta" kiekvienas herojus yra įsitikinęs, kad jo darbas yra pats atsakingiausias ir svarbiausias. Kiek svarbus šiandienėje Lenkijoje Jūsų, kaip dokumentininko, darbas?

Marcelis Łozińskis: Visai nesvarbus. Su savo filmais esu kaip dinozauras. Žmonėms dabar svarbiau televizija, pokalbių laidos, realybės šou. Kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, jaučiausi taip, lyg daryčiau juos tik sau. Dauguma mano ir kolegų filmų nepatekdavo į ekranus. Todėl ir kūriau juos sau, keliems draugams ir žmonai.

Devinto dešimtmečio pradžioje, prasidėjus "Solidarumui", mūsų filmus pradėjo rodyti. Staiga prie kino teatrų nusidriekė eilės. Žmonės stovėjo ir laukė, norėdami pasižiūrėti dokumentinį filmą! Pirmą kartą patyrėme tiesioginį kontaktą su publika. Pasijutome svarbūs. Pasirodė, jog tai, ką darome, yra reikalinga - jeigu jau žmonės stovi eilėje ir moka pinigus už bilietą. Įvedus Lenkijoje karinę padėtį, įkūrėme nepriklausomų filmų studiją. Fiksavome viską, kas vyko. Filmavome pogrindžio atstovus, nesankcionuotas demonstracijas, akcijas. Manėme, kad kada nors ši medžiaga pravers. O dabar grįžau į pradinį tašką.

A.Č.: Kaip atrasdavote temų filmams?

M.Ł.: Kad žinotumėt, kokia kančia yra rasti tinkamą temą! Sukūriau tris filmus apie žiniasklaidą: "Vizitas", "Amato pratybos" ir "Mikrofono bandymas". Tačiau pasirenki temą, ir tada prasideda - o kas? O kaip? Kuriant filmą "Mikrofono bandymas" kilo sumanymas, kad tinkamiausias mums būtų gamyklos radijo mazgas. Net keletą mėnesių po visą Lenkiją ieškojome žmogaus, kuris galėtų tapti filmo herojumi.

Kartais randi neieškodamas. Taip gimė filmas "89 mm nuo Europos". Tuo metu kūriau filmą "Katynės miškas". Daug kartų važiavau per Brestą į Sovietų Sąjungą - čia baigiasi europietiški geležinkelio bėgiai, prasideda platesni, ir baltarusiai kasdien keičia kelis tūkstančius ratų po tarptautinių traukinių vagonais. Su operatoriumi nusprendėme, kad tai puiki metafora.

A.Č.: Pasikeitus politinei situacijai galima nusimesti pareigą kurti politinius filmus?

M.Ł.: Paprastai taip ir sakau žurnalistams. Kad dabar galiu kurti filmus apie paprastus žmones. Tačiau tiesa tokia, kad kažkas pasikeitė, o kažkas ne. Lenkijoje šiandien yra visko. Populizmo, nacionalizmo, korupcijos. Daugybė siaubingų dalykų.

1995 m. sukūriau filmą apie "Solidarumo" iširimą. Dabar noriu nufilmuoti, kaip atsiranda naujos populistinės, radikalios nacionalistinės partijos. Noriu parodyti, kaip tokia partija kuriasi nuo pat pradžios. Pažįstu vieną žmogų, politikų įvaizdžio specialistą. Jam tas pats, su kuo dirbti. Gali kurti įvaizdį komunistams, ultranacionalistams. Jis dirbo su tokiais politikais kaip Andrzejus Lepperis ar ministras pirmininkas Le- szekas Milleris. Idėja tokia - darome atranką. Laikraščiuose ir televizijoje pasirodo skelbimai: jeigu nori pasitarnauti Lenkijai - ateik. Įvaizdžio specialistas daro atranką, mes filmuojam. Jis išsirenka keletą kandidatų ir dirba su jais. Pradedant išvaizda, apranga ar šukuosena ir baigiant metodais - kaip manipuliuoti žmonių sąmone, kaip tapti mažos grupės lyderiu, kaip suardyti bet kurį gerai organizuotą žmonių sambūrį, kaip greitai pasiekti aukštą postą, kaip kalbėti ir nieko nepasakyti vartojant žodžius, po kurių žmonėms atrodo, jog jie išgirdo kažką svarbaus... Panaši partija Lenkijoje jau yra, ir jeigu būtų parodyta, kaip atsiranda tokia populistinė jėga, galbūt žmonės imtų kitaip viską vertinti. Filmas būtų dokumentinis, bet kartu ir švietėjiškas. Kad balsuodami žmonės pagalvotų - o kas gi tas vaikinas ir ką jis iš tikrųjų čia kalba? Kas jis pats yra iš tikrųjų? Gražūs žodžiai, o kas už jų? Taigi filmas vėl būtų apie politiką.

A.Č.: Kaip nepadaryti prasto filmo?

M.Ł.: Be grynai profesinių dalykų, man svarbiausia, kad žmogus išreikštų save. Kad jaustųsi autorius, kad suprastum, ką jis nori pasakyti, kokias emocijas išreikšti. Kad pats suprastų, ką daro ir kodėl. Dokumentininkai nebemoka kurti trumpų filmų. Daroma taikantis prie televizijos, pusvalandis arba valanda, paliekant laiko reklamai. Geram filmui užtenka 15 minučių. Tačiau tai jau numarinta kino forma. Gaila. Yra daugybė puikių filmų, kurie niekada nepatenka į televiziją. Paweło filmas "Seserys" nebuvo parodytas per visuomeninę televiziją, nors iškart laimėjo prizus keliuose festivaliuose. Kokią dokumentiką rodo pirmasis Lenkijos televizijos kanalas? Filmą apie kurčius žmones, kurie dainuoja. Kitą filmą - apie motiną, kuri augina neįgalų vaiką, ir taip toliau. Visa tai gerai, bet nėra filmų apie paprastus žmones.

Jeigu filme yra žmogžudystė, smurtas, prievarta - labai prašom. O "Seserys" - filmas, kur kalbasi dvi pagyvenusios moterys. Jos kalba tarsi apie nieką - apie orą, kas pietums, kad gali palyti, o tu žiūri ir jauti, kad apie tas seseris sužinai labai daug, kaip Čechovo pjesėje. Daug daugiau negu filmuose, kur žmonės tiesiog iškvočiami, kur jie verkia, juokiasi, kur viskas taip tiesmuka, kad nebeįdomu. Ir liaujiesi tokiu filmu tikėti.

Pawełas Łozińskis gimė 1965 m. Varšuvoje. Baigė režisūrą Lodzės kino mokykloje. Už debiutinį trumpo metražo vaidybinį filmą "Kelionė" 1991 m. apdovanotas Edinburgo festivalyje kaip metų jaunasis režisierius. Prestižinius prizus gavo ir kiti, jau dokumentiniai P. Łozińskio filmai - "Gimimo vieta", "Tokia istorija", "Seserys" - filmas, kritikų vadinamas dokumentikos grynuoliu.

A.Č.: Marcelis Łozińskis paliko mus kalbėtis vienus, palingavęs galvą - "sunku turėti tėvą režisierių". Ar tikrai sunku?

Pawełas Łozińskis: Mudu kuriame skirtingus filmus. Daugelis tėvo filmų susiję su politika. Tokių temų vengiu - man neįdomu. Tėvas atėjo į kiną tais laikais, kai politika buvo gyvenimas, o gyvenimas - politika, kai nuošaly likti negalėjai, turėjai būti už arba prieš. Tėvas - nepaprastas žmogus. Labai daug laiko praleisdavo su manimi, kai buvau vaikas. Stengiuosi elgtis taip pat - turiu dvi dukras. Mano vaikystės namai buvo labai įdomūs. Visi gyveno filmais, kuriuos tuo metu kūrė tėvas. Matot, koks jis, bet ką priverstų domėtis tuo, ką daro. Grįždavo namo po darbo ir pasakodavo, ką šiandien nufilmavo ar sumontavo, visi buvo paskendę jo rūpesčiuose. Labai dažnai vaikščiojau su juo į studiją. Ten galėdavau piešti ant juostų. Tėvas sau montuoja, o aš darau savo filmus. Kad atsirastų filmo sekundė, reikėjo plušėti valandas. Paskui supratau, kad kuriant filmus taip ir yra. Žmogus dirba kelis mėnesius, o rezultatas - dešimties ar penkiolikos minučių filmas. Gal ir geras, bet trumpas efektas.

A.Č.: Nuo ko prasidėjo Jūsų kinas?

P.Ł.: Labai mėgstu klausytis, ką kalba žmonės. Tramvajuje ar gatvėje - visur. Man patinka kalbėtis su žmonėmis. Bandžiau jų istorijas užrašinėti, bet popieriuje visos tikrovės neperteiksi. Pamaniau, kad kamera, su kuria gali įrašyti ir garsą, ir vaizdą, man tinka labiausiai. Galiu užfiksuoti pasaulį tokį, kokį matau. Tai - subjektyvioji dokumentika, bet manęs niekada ir nedomino objektyvus tikrovės atspindėjimas.

A.Č.: Pirmas Jūsų filmas "Kelionė" sukurtas iš Lenkijos kilusio, dabar JAV gyvenančio rašytojo Henryko Grynbergo kūrybos motyvais. Antrasis, "Gimimo vieta", - jau dokumentinė istorija, kaip H. Grynbergas grįžta į Lenkiją, suranda tėvo kapą ir vieną iš jo žudikų. Abu filmai - apie žydų ir lenkų santykius karo metais. Ar tai tema, į kurią ir toliau gilinsitės?

P.Ł.: Filmą "Gimimo vieta" rodžiau daugelyje šalių, labai dažnai prieidavo žmonės ir siūlydavo savo istorijas apie Holokaustą. Visada sakydavau: ne, labai atsiprašau, norėjau papasakoti tokią istoriją ir ją jau papasakojau. Nenoriu tapti filmų apie Holokaustą režisieriumi. Tada tai buvo aktualu. Lenkijoje iki 1989 m. tokių filmų nebuvo galima kurti. Liesti skausmingų žaizdų buvo nevalia. "Kelionę" sukūriau trečiame kurse. Kažkas tarsi pasikeitė, lyg atsidarė koks langelis, galimybė - ir padariau. Tėvas dar anksčiau, cenzūros laikais, pogrindžio sąlygomis sukūrė filmą "Liudininkai" - apie Kielcų pogromą, įvykusį Lenkijoje jau po karo, 1946-aisiais.

A.Č.: Po vilniškės filmo "Seserys" peržiūros iš salės paklaustas, kokia buvo pradinė idėja, atsakėte, kad nebuvo jokios. Gal režisieriai kartais per daug užsiėmę savo idėjomis ir savimi, todėl nebepastebi tikrovės?

P.Ł.: Kiekviena tema reikalauja vis kitokio pasakojimo būdo. Pirmieji filmai - "Gimimo vieta" ir "Šimtas metų kine" turėjo labai aiškų sumanymą, geležinį scenarijų. "Gimimo vieta" - filmas apie žmonių baimę, kurią jie jautė per karą ir tebejautė praėjus po karo pusšimčiui metų.

Paskui atsirado skaitmeninės kameros. Nebereikia temptis su savimi būrio žmonių. Galiu su herojumi likti vienas ir taip perteikti labai asmenišką žvilgsnį į pasaulį. Taip filmą "Tokia istorija" sugalvojau kurti savo kieme Varšuvoje. Norėjau užfiksuoti kelių žmonių gyvenimą. Juos gerai pažinojau, gyvenau ten jau kelerius metus. Dažnai su jais kalbėdavausi ir vis galvodavau - et, kokios puikios istorijos, kodėl neturiu kameros... Vieną dieną nusipirkau kamerą ir pradėjau filmuoti. Galvojau apie keturis metų laikus tame kieme. Išėjo kitaip, nes herojai pradėjo sirgti, o paskui ir mirti... Pabaigos negalėjau numatyti. Nebuvau iš anksto sumanęs tokio dramatiško filmo. Kita vertus, jau pradėdamas dirbti žinojau - tai bus pasakojimas apie pasaulį, kuris nyksta. Apie žmones, kurių nebebus. Lenkija jau niekada nebeturės tokio elegantiško prieškario manierų kirpėjo ar alkoholiko filosofo, nes pats pasaulis pasikeitė. Bus kitokių žmonių, bet tokių - jau nebe.

Taigi - kiekvienas filmas reikalauja savo pasakojimo būdo. Norėčiau sukurti gerai apgalvotą ir sukonstruotą filmą, kuriame slypėtų universali metafora. Jis pasakotų tikrą istoriją, kurią žiūrėdami Lietuvoje, Prancūzijoje ar Amerikoje žmonės atpažintų save. Man atsitiktinai pavyko tai padaryti filme "Seserys". Dabar noriu sukurti filmą apie nepakantumą Lenkijoje, apie rasizmą. Nelabai žinau, kaip tai padaryti. Nenoriu daryti tiesmukai, pastatydamas prieš kamerą žmogų, kuris nukentėjo nuo rasistų, arba žmogų, kuris nemėgsta juodaodžių, arabų ar žydų. Noriu rasti situaciją, kurioje atsiskleidžia nepakantumas.

A.Č.: Filmuodamas esate vienas su savo herojais. Kur riba, kai pasakot sau - ne, čia jau per daug atvira, šito filme nebus?

P.Ł.: Kiekvienas žmogus turi kaukę. Kodėl turėčiau ją nuplėšti? Žmonės mane įsileido į savo gyvenimus, kodėl turėčiau peržengti ribas juos apnuogindamas? Ką tai duos? Ateina žmogus su kamera, ir tu prišneki jam dalykų, kokių gyvenime nepasakytum, o paskui gailiesi. Po to, kai filmą "Tokia istorija" parodė per televiziją, pagrindinis herojus nusiskuto, gražiai apsirengė, susišukavo, užsivožė kepurę ir išėjo pasivaikščioti - priimti žmonių sveikinimų. Supratau, kad filme sukurtas įvaizdis jo neužgavo. Filmas jam buvo priimtinas, tai man labai svarbu.

A.Č.: Be nepriklausomybės, ką dar duoda režisieriui naujosios technologijos?

P.Ł.: Finansinės nepriklausomybės neduoda. Filmus kuriu televizijai, prieš tai pasirašęs sutartį. Dirbu vienas su skaitmenine kamera, todėl filmo gamyba kainuoja pigiau. Kamera suteikia intymumo. Filme pasaulis toks, kokį jį matai akimi. Toks kinas, kokio norėjo Dziga Vertovas. Rizikos taip pat yra. Susidaro įspūdis, kad kiekvienas gali nusipirkti kamerą ir tapti režisieriumi. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad jie - režisieriai. Kodėl ne - laisvė ir demokratija, kiekvienas gali bandyti. Bet kita vertus... Daug kas daro filmus apie artimuosius. Taip Lenkijoje atsirado filmas, kuriame, mano nuomone, peržengta riba - su savo tėvais taip elgtis negalima. Kalbu apie filmą "Tokį gražų sūnų pagimdžiau". Vienas dalykas - parašyti apsakymą apie nuolat isterikuojančią motiną, o visai kas kita - ją nufilmuoti ir parodyti milijonams žmonių. Ta ponia išeis ryte į parduotuvę, o visi ir sakys - žiūrėkit, čia gi ta moteriškė, kur taip klykia ant savo sūnaus... Man tokie eksperimentai su žmonėmis atrodo neleistini.

Kaip dokumentininkas, šiandien iš tiesų jaučiuosi nelabai reikalingas. Varšuvoje nėra nė vieno kino teatro, kur galėtum žiūrėti dokumentinius filmus. Manau, kad žmonės tikrai ateitų, jeigu filmus rodytų nuolatos. Taip atsirastų tradicija. Dar neaišku, kaip viskas klostysis. Gal ateityje visai neliks televizijos. Bus tik internetas, ir žmonės labiau domėsis vaizdais, kuriuos fiksuos kameros, įmontuotos kitų žmonių virtuvėse ar miegamuosiuose. Slaptai žiūrimos istorijos.

Kalbėjosi Audra Čepkauskaitė

Lietuvos radijas