Muzika

Spaudžiantys recenzento batai

mums rašo

Kažkuris iš senųjų didžiųjų choreografų yra liūdnai atsidusęs: jei kada nors menus bus sutarta traktuoti kaip nusikaltimą, baletą teis tik pagal netiesioginius įkalčius - pageltusias recenzijas ir senyvų balerinų prisiminimus. Deja deja, ne visi sulauksime laikų, kai dabartinės mūsų baleto žvaigždės, braukdamos ašarą, pasakos, kaip su "legendiniais" savo spektakliais apkeliavo bemaž visas didžiąsias pasaulio scenas, apie nuostabius sezonus, kai vienu metu teatro pastogėje rados aibė talentingų ir neužsimirštančių partnerių. O štai gelsvėjančiame recenzijų sąvartyne galime panaršyti ir šiandien, atgarsių nėra maža. Tik štai kas: tų recenzijų skaitytojas aptiks tikrai pasibaisėtiną vaizdą. Pasirodo, visą pastarąjį dešimtmetį baleto trupė nenumaldomai grimzdo į liūną - svetimtaučiai choreografai, legionieriai šokėjai, kičinės dekoracijos, lapsintys kostiumai, vaidmenų skirstymas "pagal plaukų spalvą ir ūgį", spektakliai lygintini nebent su nuospaudas pritrinančiais batais, eklektika, marazmas, vulgarus pataikavimas nieko neišmanančiai publikai, administracijos savivalė... Kas šiandien beišvardys visas nuskambėjusias pretenzijas, kas besuskaičiuos "administracijos" nusikaltimus prieš Lietuvos baletą ir jo šlovingas tradicijas. Kaltintojų buvo daug, tiesa, turbūt susitaikę su "neišvengiama baleto žūtimi", jie pritilo; bepaliko nenustygstantis p. Helmutas Šabasevičius, įsitvirtinęs spaudoje kaip vienintelis mūsų baleto metraštininkas. Kalbu tai be jokios ironijos, veikiau - pagarbiai. Priešingai nei tie, kurie imasi plunksnos vien premjerų proga, jis atranda laiko vertinti debiutantų pasirodymus ar kitų nepastebėtus įvykius. Nenoromis tad jam atleidi ir subtilią ksenofobiją, ir ne visada pasiteisinančias pranašystes, ir kažkokiomis pašalinėmis aplinkybėmis aiškintiną jo meilę baleto marginalams. Prikišti galėčiau nebent visuose jo tekstuose prasišviečiančią panieką "kvailelei" publikai ir tai, kad kasmet stiprėjantis alkis vietoje esančios matyti kitokią baleto vadovybę dažnokai jį prispiria, nusižengiant žurnalisto etikai, piktybiškai reinterpretuoti realias ir pakankamai skaudžias trupės problemas.

Krepšinio treneriai jau senokai patyrė: juo geresnis jų išugdytas sportininkas, tuo artesnė neišvengiamybė jį prarasti turtingesnių užsienio komandų labui. Ši paradoksali rinkos taisyklė (kuo geriau, tuo blogiau) jau palietė ir mūsų baletą. Ne vienas ir ne viena, susivilioję geresnių uždarbių perspektyva, išvažiavo į užsienį. Daugumai tatai baigsis ne taip, kaip jiems norėtųsi, tačiau faktas yra tas, jog šio sezono išvakarėse tapo aišku, kad nelabai kam yra šokti pagrindinių vaidmenų. Bendraudama su kolegomis iš kitų Europos trupių patyriau, jog su šia objektyvia problema susiduriama visur. Pasitaiko net labai dramatiškų kolizijų. Mums, galima sakyti, pasisekė, ir sezoną pradėjo pastebimai atnaujinta ir nemažiau pajėgi trupė. Rašau apie tai "7 meno dienoms", nes kaip tik Jūsų laikraštyje, šiaip jau griežtai paisančiame etikos subtilybių, minėti nutikimai p. Helmuto Šabasevičiaus rašinyje buvo pateikti kaip eilinis "vadovybės" nusižengimas prieš lietuvių baleto tradicijas, kaip piktos (šiuo atveju - neįvardytų asmenų) valios pasireiškimas. Tiek to, būna ir baisesnių kaltinimų. Liūdna tiktai, jog neapsieita be negražių išpuolių prieš pirmąsyk mūsų scenoje pasirodžiusias solistes. Ko verti vien "pastebėjimai" apie "liaudies artistės šypsenas". Kiek suprantu, p. Helmutas Šabasevičius į teatro rūmus įžengė ne per sceną, o per kitas patalpas, tad jis gali ir menkai teišmanyti itin trapią jaunų šokėjų psichologiją. Tik tada jam neverta imituoti susirūpinimo mūsų teatro ateitimi.

Pradžioje cituotas senasis choreografas užmiršo paminėti dar vieną teatro procesuose taikomą dokumentų rūšį - buhalterijų popierius, kuriuose įamžinamas spektaklių lankomumas, ilgaamžiškumas, kelionių po pasaulio scenas maršrutai. Bet tai - jau kita istorija.

LNOBT Baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova