Išviešintos erdvės

Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje. Vilnius, "Baltos lankos", 2002, 263 p.

Lietuvos šiuolaikinėje kultūrologijoje Artūro Tereškino sudaryta knyga - dar vienas gūsis oro. Knygoje pateikiami daugiadisciplininiai - menotyros, kultūrologijos, literatūrologijos, meno, sociologijos, etnologijos - mūsų kultūros tyrinėjimų rezultatai. Daugiausia dėmesio knygoje skiriama naujausių idėjų cirkuliacijai Lietuvos kultūroje, dar neteorizuotiems diskursams. Išryškinami šiuolaikiniam progresyviam mąstymui svarbūs aspektai, telkiantis į kūno, kūno ir galios, kūniško identiteto problematiką, užčiuopiant aistros, fantazijos, vaizduotės klausimus (tačiau ne visada darant išsamesnius tyrimus), naujais aspektais perskaitomi seni tekstai. Straipsniai labai įvairūs, liečiantys įvairiausias subkultūrines erdves, gausūs naujų ir įdomių požiūrių, suvokimų, interpretacijų, sekantys vakarietiškų kultūros studijų aktualijomis.

Masinės kultūros vartotojo dėmesys pirmiausiai užkliūva už rinkos strategijas išnaudojančio knygos viršelio. Vien pavadinimas - "Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje" - atitinkantis sensacingus pranešimus žiniasklaidoje, taip masinant vartotoją, jau intriguoja (taip knyga ir jos turinys tampa prieinamas ne tik elitiniam specialiosios literatūros skaitytojui). Tekstas ir vaizdas (viršelyje panaudota Mariaus Kalantos nuotrauka) - naiviai paradoksali, kičinė, eklektiška, su gausiais daiktais iš nesuderinamų erdvių, koketiška, transseksuali persona - puikiai reprezentuoja knygos kaleidoskopišką turinį (kuris durstomas mozaikiškai, pradedant šiuolaikine kultūros studijų klasika ir baigiant subkultūriniu hardcor’u).

Knyga sudaryta iš keturių skyrių, apimančių vis kitą discipliną, nuo rimtų mokslinių tyrimų po truputį gilinantis į kūrybines eksperimentines sferas: nuo mirties viešumo poreikio iki pornografinių identitetų. Toks tarsi logiškas tekstų kratinys būtent ir parodo kultūros sudedamąsias dalis, subkultūrinį daugiasluoksniškumą.

Pirmasis skyrius, pavadintas "Kūniškos vietos", apima menotyrinius straipsnius. Įžvalgiuose, daugiasluoksniuose straipsniuose Renata Dubinskaitė, besiremdama Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūryba, gilinasi į mirties išviešinimo, kaip būtino "socialinio skandalo", šiuolaikinėje masinėje kultūroje ir mene problematiką; Erika Grigoravičienė pateikia išmintingai išradingą, šiuolaikišką, feministinėmis teorijomis paremtą Šarūno Saukos portreto ir Eglės Rakauskaitės instaliacijos interpretaciją, keldama kūniško tapatumo transgresijos klausimus; Virginijus Kinčinaitis analizuoja fotografo Algimanto Aleksandravičiaus portretų ciklus, nustatinėja jų kūrimo principus, ieškodamas, kuris kelias čia svarbesnis: estetiškas reprezentatyvumas, skylant portretuojamojo identitetui, ar dramatiškas natūralumas, vidinio pasaulio išklotinės.

Literatūrologiniai, kalbotyriniai tyrimai, pavadinti "Intymiomis fantazijomis", kalba apie miesto erdvės, moters kūno, kaip okupuotos teritorijos, ir vertimo, kaip intymaus tarpkultūrinio dialogo, aspektus. Violeta Davoliūtė, analizuodama Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį" ir Jurgio Kunčino "Tūlą" pototalitarinio miesto aspektu, bando rekonstruoti miesto ir individo sąmonės, saviidentifikacijos mieste procesus. Romanuose miesto refleksija, anot autorės, skleidžiasi skirtingais būdais, tačiau tai ir nusako bendresnes kultūros raidos kryptis posovietinėje Lietuvoje. Autorė pirmenybę atiduoda ne dekonstruktyviam Gavelio, o pliuralistiniam Kunčino miesto artikuliavimui. Jūra Avižienytė naujai perskaito Birutės Baltrušaitytės apsakymų rinkinį "Po pietvakarių dangumi", spręsdama tautinio identiteto, moters, kaip tautos metaforos, privatumo ir viešumo problemas, specifinius okupanto ir okupuotosios, lietuviškumo ir vokiškumo klausimus. Dalia Staponkutė intymumo, privatumo ir viešumo kategorijomis prabyla apie vertimą. Autorė kalba apie sudėtingus skirtingų kultūrų "galvojimų" vertimus į kitas kalbas, subtilius kalbų lemiamus mąstymo skirtumus. Tai iš esmės svarbus diskursas vertimų teorijoje, nes tikslaus, ypač meninio, vertimo neįmanoma padaryti be įsiklausymo į kultūras, tarp kurių ir gimsta "intymus dialogas".

"Paraštiniuose kūnuose" sudėti ypač margi, sociologinius, kultūrologinius aspektus nagrinėjantys tekstai, kurių raktiniai žodžiai - savižudybė, baikeriai, homoseksualai. Labai įdomus ir kontraversiškas Mariaus Kalantos straipsnis apie savižudybės fenomeną, grįstas holistine sociumo teorija. Remdamasis realiu studento savižudybės "scenarijumi", autorius analizuoja tokio pasitraukimo iš visuomenės (ir pastarosios reakcijos) priežastis ir prielaidas. Tai aiškina troškimu, valdomu galios diskursų, kuris per daug pavergia individo sąmonę: galia, anot M.Kalantos, tampa mistiškiausia žmogžudystės kaltinamąja, t.y. individas ne pats nusižudo, o yra nužudomas. Neringa Valaitytė bando artikuliuoti baikerių identitetą subkultūros ir masinės kultūros lauke: koks jų statusas visuomenėje, kokios jų veiklos strategijos ir principai, ar tai gyvenimo būdas, ar laisvalaikio praleidimas, etc. Informatyvus ir veržlus tyrimas atskleidžia vienos iš didžiausių (ir tikriausiai oficialiausių) subkultūros fenomenų.

Knygoje nemažai dėmesio susilaukia homoseksualumo tema. Artūras Tereškinas analizuoja seksualinių mažumų įvaizdžio formavimą žiniasklaidoje. Tai kartu yra bandymas legitimuoti homoseksualumą kaip lygiavertį heteroseksualiai visuomenei, išardant stereotipinį mąstymą, kurį formuoja žiniasklaida, pateikianti iškreiptą homoseksualų įvaizdį. Tačiau tokios pastangos (homoseksualistų tolerancijos problema išties svarbi) visiškai sumenksta greta Jurijaus Antonovo esė "Seksas viešumoje: erotinių susitikimų ir išsiskyrimų trajektorijomis": nors kalbama apie viešas ir privačias erdves, perskaičius bent pusę atkurtų, sukurtų homoseksualų išgyvenimų, naktinių nuotykių, kyla pasišlykštėjimas išsakytais vaizdais (pvz., sperma aptaškytos viešojo tualeto durys etc.) ir atitinkamai formuojasi (vėl) stereotipai. Tai įtaigus ir paveikus tekstas, tačiau be didesnių samprotavimų ar įžvalgų: tiesiog privačiai (skaitančiajam tekstą) atveriamos privačios kūnų erdvės viešose erdvėse.

Be pastarojo esė, ketvirtajame skyriuje "Perrašytos erdvės", Sigito Parulskio teksto karkase Eglė Rindzevičiūtė įdeda kitokį identitetą: desperatiškai intravertišką Sigito tekstą Eglė paverčia ekstravertišku (technokratišku), masinės kultūros troškimus atitinkančiu tekstu (jis konstruojamas opozicijų sudarymo principu, pvz., biblija - televizorius). Rapolas Rakalas kalba vėlgi apie identitetą, tik virtualioje erdvėje. Na, o perskaičius Raimundo Malašausko scenarijų intelektualiam pornofilmui "Wilno mon amour" (su lietuviško identiteto subtilybių ieškojimais), supranti, kodėl R.M. nebesulaukė tolesnių pasiūlymų kurti filmą.

Dovilė Tumpytė