Liokajai prie vartų

Barbetas Schroederis

Taip keistai gyvenu, kad televizoriui visai nelieka laiko. Todėl klausausi radijo - rusiško "Radio svoboda". Deja, nesuprantamų lietuviškų ambicijų kūdikis "Žinių radijas" vis labiau išstumia mano mėgstamą stotį iš eterio. Skaudu, kad savaitgaliais šio radijo vadovai nori mane priversti klausytis man nereikalingų, neįdomių ir labai dažnai visiškai reklaminių laidų, pavyzdžiui, apie lietuvio visaverčiam poilsiui labai reikalingą daržasvaidį, paskaitos apie homeopatijos naudą ar žinių, kuriose perskaitomas ilgas iš žemdirbių superkamų grūdų, vaisių ir dar kažko sąrašas. Negi žmonės, kurie planuoja tas laidas, nuoširdžiai mano, kad įžvalgius, išmintingus pašnekovus, kurių daug turi "Svoboda" ir kurie nesisapnavo "Žinių radijui", sutiksiu iškeisti į šį niekalą? Negi jie mano, kad galima lyginti Borisą Paramonovą ar Aleksandrą Genisą su odioziškuoju Audrium Antanaičiu, kuris gali pseudofilosofuoti ir pamokslauti bet kuria, bet dažniausiai iš bobų žurnalų (feministėms iškart atsakau, kad boba gali būti kiekvienos lyties, net ir trečiosios) ar kitos trečiarūšės žiniasklaidos pasiskolinta tema. Iš viso to, ką siūlo šis radijas, gali susidaryti įspūdį, kad klausytojai ten dirbantiems žmonėms visai nerūpi. Kitaip jie ryto nepradėtų nuo ilgų ir nuobodžių ataskaitų, ką tą dieną veiks vienas ar kitas ministras, su kuo jis susitiks, su kuo pietaus, vakarieniaus... Aišku, ministerijų spaudos atstovai gali patenkinti trinti rankas - jų produkcija pagaliau kažkam reikalinga. Ačiū, bet ne man. Man įdomiau išgirsti apie ministrų darbo rezultatus.

Labiausiai erzina, kai "Žinių radijas" pompastiškais garsais nutraukia jau prasidėjusią "Svoboda" laidą ir keliolika minučių pirpina savo šaukinius, o paskui ir vėl įjungia "Svobodą" (šį antradienį tai truko ar ne penkiolika minučių). Kad technika šlubuoja, įrodo ir ilgos pauzės - toks įspūdis, kad žmogus lekia prie mikrofono iš kito kambario ar net iš kiemo.

Jau girdžiu mielus skaitytojus niurnant, kad yra puikus būdas viso to atsikratyti - išjungti radiją arba perjungti kitą stotį. Perjungęs nelabai ką pešiu, nes per daugelį metų prisitaikiau prie "Svobodos" dienotvarkės, analitinio požiūrio ir to, kad ten neskamba joks popsas, jokie šlageriai, jokie žąsinai ir mėlynveidės. Lieka vienintelė išeitis - internetas (www.svoboda.org), tik kad jis brangiai kainuoja. Kadangi klausausi "Svobodos" jau apie keturiasdešimt metų ir apskritai nemėgstu keisti savo įpročių, tiesiog laukiu, kada "Žinių radijumi" (kokios čia žinios, jei ryte negali sužinoti svarbiausių šalies ir pasaulio naujienų, tik girdi isterišką pono Iškausko klyksmą į telefono ragelį?) pasivadinęs nesusipratimas bankrutuos. To nuoširdžiai ir linkiu. Kol kas pertvarkau savaitgalį iki "Žinių radijo" ir po jo. Sunkiai, bet verčiuosi. To linkiu ir kitiems "Svoboda" gerbėjams, su kuriais ne kartą teko persimesti žodžiu.

Prasidėjęs televizijos sezonas iškart atvėsino iliuzijas, kad Lietuvoje kas nors gali pasikeisti. Tie patys nusibodę vedėjų veidai, tos pačios sugižusios politikų minos, ta pati tuštybės mugė, net filmai tie patys. Ar kas nors pabandė suskaičiuoti, kiek kartų per vienerius metus buvo parodytas šiaip visais požiūriais vykęs Michaelo Cimino filmas "Drakono metai"? Galite šią savaitę pridėti dar du. LTV rodo prieš kelerius metus per LNK rodytus filmus (tarp jų ir garsiuosius Fredo Shepisi "Šešis tarpinius žingsnius", 29 d. 20.50), TV4 kartoja filmus apie gražiąją libertinę Andželiką ir žandarą iš Sen Tropė, žodžiu, greitai galėsiu patikėti savo darbą kompiuteriui, kad išrinktų ir suklijuotų senus tekstus. Todėl nesupykit, jei dar kartą priminsiu filmus, kurie jau buvo rodyti - anksčiau ar seniau.

Ką šią savaitę būtina pasižiūrėti? Senus, tikrus meistrus. Bernardo Bertolucci. Jo "Mažasis Buda" (LNK, spalio 3 d. 22.30) kažkada man pasirodė pernelyg saldus ir naivus, bet laikui bėgant ėmiau ilgėtis filmo pasakiško pasakojimo, skaidrumo, ryškių spalvų, rytietiškos poezijos. Martiną Scorsese, jo 1991 m. sukurtas "Baimės iškyšulys" (TV3, 28 d. 23.30) gali stebinti amato solidumu ir puikia Roberto De Niro, Nicko Nolte vaidyba. Amžinai jauną ir žavią Sharon Stone Alberto Brookso filme "Mūza" per LNK (30 d. 20.10), mįslingąją Jennifer Jason Lee Keno Wiederhorno mizoginiškame filme "Nepažįstamojo žvilgsnis" (LNK, 28 d. 24.05). Nesenstantį, 1985 m. Johno Landiso sukurtą filmą "Šnipai kaip mes" (LNK, 27 d. 20.30) apie du pusgalvius iš JAV valstybės departamento (Dan Aykroyd, Chevy Chase), kurie pasiunčiami vykdyti mirtinos misijos į sovietų kontroliuojamą Pakistano ir Afganistano dalį. Ko gero, labiausiai su šių dienų Lietuvos realijomis susijusią piktą Stepheno Surjiko parodiją (scenarijaus autoriaus Larry Gilberto plunksnai priklauso "Tutsi" ir TV serialas "M.A.S.H.") "Masinio pamišimo ginklai" (Tango TV, 28 d. 22.15) apie susipykusius žiniasklaidos magnatus. Vienas tų magnatų gavo apdovanojimą už kūrinį iškalbingu pavadinimu "Barbarai prie vartų"... "...Ginkluose" pamatysime puikius aktorius Gabrielį Byrne`ą, Beną Kingsley, Mimi Rodgers ir šauniai penio transplantavimo specialistą suvaidinusį režisierių Paulą Mazursky.

Manau, kad pas mus visai puikiai tiktų serialas "Liokajai prie vartų". Kita vertus, LTV "Prokurorų" kūrėjai nesugebėjo net padoriai nusirašyti "Sudužusių žibintų gatvių". Viskas lyg ir "nudirta" - ir personažai, ir istorijos, ir jų pasakojimo būdas, ir net vaizdo "pigumas", bet nepastebėta svarbiausia, kuo išsiskiria populiarusis rusų serialas - tai, ką būtų galima net pavadinti jo misija. "Sudužusių žibintų gatvės" (arba "Mentai") neįkyriai pratina žiūrovus prie pakitusios ir dar tebekintančios tikrovės, moko, kaip joje orientuotis, dėlioja tam tikrus atskaitos taškus, aprašinėja naują buitį, jos realijas, naujus gyvenimo personažus. "Prokurorai", deja, tik provincialiai naivūs ir skurdūs, be jokių papildomų prasmių, o svarbiausia, be humoro.

Įdomiausios šios savaitės figūros - Stevenas Soderberghas ir Barbetas Schroederis. TV4 (29 d. 22.10) siūlo dar kartą prisiminti 1989 m. niekam nežinomam režisieriui Stevenui Soderberghui pasaulinę šlovę ir "Auksinę palmės šakelę" atnešusį filmą "Seksas, melas ir vaizdajuostės", o LTV "Elito kinas" (spalio 1 d. 21.30) - siūlo pasižiūrėti retai rodomą Soderbergho 1999 m. filmą "Anglas". Šio žavaus mažo biudžeto filmo herojus yra anglas, buvęs policininkas (Terence Stamp), atvykstantis į Los Andželą tirti savo dukters mirties aplinkybių. Pats režisierius yra sakęs, kad jam labai sunkiai sekėsi montuoti filmą: "Kažkuriuo momentu supratau, kad turiu daugybę visiškai skirtingų filmo versijų ir pats nesuprantu, kuri iš jų geriausia. Man pasirodė, kad nufilmavau filmą, kurio neįmanoma sumontuoti."

Labai žaviuosi prancūzų Naujosios bangos legenda ir amerikiečių režisieriumi Barbetu Schroederiu, jo psichologinę dramą "Prieš ir po" (1996) sekmadienį parodys Tango TV (29 d. 20.55). Filmo herojai - vyras ir žmona - negali susitaikyti su mintimi, kad jų sūnus apkaltinamas įvykdęs žmogžudystę. Schroederis mėgsta galvosūkius, bet šiame, ko gero, svarbiau tai, kad pagrindinius vaidmenis sukūrė Meryl Streep ir Liamas Neesonas.

Baigdamas pacituosiu režisieriaus interviu ištrauką, kuri jį labai gerai apibūdina: "Mėgstu likti šalia gyvenimo ir jo siurprizų. Jei tik šiek tiek priartėji prie valdžios, jei sutinki, kad būtų rengiamos tavo retrospektyvos, pagerbimai, rašomos apie tave knygos, jei sutinki vadovauti žiuri, viskas baigta. Gal tai tik iliuzija, bet bandau nuo viso to apsisaugoti."

Jūsų - Jonas Ūbis