Drama: Vilnius - Londonas

Artūras Raila. "Pirmapradis dangus". 2002 m.

Sunku nustatyti, kiek tiksliai yra lietuvių Anglijoje, tačiau priskaičiuojama maždaug apie 40 000 legalių ir nelegalių imigrantų iš Lietuvos. Anglai į Lietuvą neplūsta, bet finansiškai stipri Britų taryba aktyviai rūpinasi supažindinti Lietuvos žiūrovus su savo šalies šiuolaikiniu menu. Pradėjusi nuo 1998 m. parodos "Kintančios dimensijos", Britų taryba kasmet surengia bent vieną stambią ekspoziciją ŠMC, ką jau kalbėti apie mažesnius projektus kaip šiųmetinė apžvalginė britų videomeno paroda "Juodoji dėžė". Nesnaudžia ir kitų didelių valstybių kultūros fondai (Prancūzų kultūros centras, Geothe`s institutas), tačiau Britų taryba orientuojasi į šiuolaikinio meno pristatymą: medijų menai, instaliacija. Dažnam lietuviui šiuolaikinis menas pirmiausia asocijuojasi su britų menu, o net artimiausių kaimynų panašaus meno situacija yra tolima ir nepažini.

Šie skirtingi (kiekybe ir kokybe) informacijos srautai (iš vienos pusės pigi darbo jėga, iš kitos - meno produkcija) tarp šalių kuria savotišką užburto rato santykį, kurio viena iš modifikacijų - Vitos Zaman kuruojama galerija "IBID: Projects". Nors ši meno erdvė nepriklauso nuo jokių institucijų, jos ekspozicija ir pati kuratorė (lietuvė, jau 7 metus gyvenanti Londone) sudarė sąlygas aptarti lietuvių ir britų sąveiką. Žvelgiant iš Vilniaus meno terpės pozicijų, nekyla klausimų, kas yra centras (Londonas - traukiantis ir teikiantis), o kas - pakraštys, bet susikoncentravus ties konkrečiais kūriniais santykis darosi subtilesnis, komplikuotesnis. Tuomet netolygi "Vilnius - Londonas" apytaka sukuria naują situaciją.

Dviejose balto kubo pavidalo erdvėse vienas priešais kitą rodomi A. Railos videodarbas "Pirmapradis dangus" (2002 m.) ir Fabienne Audeoud bei Johno Russello "Johnas Russellas nužudo Fabienne Audeoud Williamo Burrougho stiliumi" performanso videomedžiaga. Abu kūriniai atkuria situaciją: A. Raila kompiuteriu simuliuoja 1980 m. rudenį Telšių danguje matytus dideliu greičiu ir keistomis trajektorijomis judančius šviesos taškus, o Fabienne Audeoud ir Johnas Russellas inscenizuoja rašytojo, pagarsėjusio polinkiu į narkotines medžiagas, Williamo Burroughso netyčinį žmonos nužudymą. Ir mirtis, ir neatpažinti skraidantys objektai siejasi su transcendencija plačiausia prasme. Mistifikacijai palankios temos pateiktos kaip savaime pakankami įvykiai: be paaiškinimų, nes bet koks komentaras gali sumenkinti objekto slėpiningumą. Nors abiejuose kūriniuose svarbus žiūrėjimo ir poveikio santykis, skiriasi menininkų elgesio su faktais pobūdis bei tikslas. Raila, "dokumentuodamas" autobiografinį įvykį, apsiriboja "nuogo" fakto pateikimu (lyg atsargiai siūlydamas atidžiau žvilgtelti viršun), tuo tarpu Fabienne Audeoud ir Johnas Russellas žiūrovų perpildytoje studijoje efektingai inscenizuoja kruviną žūties sceną, demonstruodami mirties fenomeno popkultūroje nuvertėjimą. Skiriasi kūrinių kryptys: santūrus "Pirmapradis dangus" nukreiptas į išorę - nuo socialinių santykių nežinios link, o prašmatni daugiakalbė mirtis savo "vektoriumi" baksnoja į perteklinės visuomenės paviršutiniškumą ir abejingumą. Taigi pasikartoja "Vilnius - Londonas" drama: pakraštys siekia aukštybių, o gigantiškas smakas (visuomenės konstrukcija) inspektuoja svetimkūniais knibždantį savo "kūną".

"IBID. Projekts" tikslas - kurti situacijas menui, kaip suvokimo procesui, skleistis. Ekspozicijos minimalumas leidžia dėmesį sutelkti į kūrinių pranešimų semantiką, aplenkiant gausybę požiūrį fomuojančių slenksčių (organizuojančios institucijos pobūdis ir politika). Galerijos naujumas ir kuratorės veiksmų laisvė leidžia kalbėti daugiau apie orientaciją į žiūrovą, nei į išcentruotą Lietuvos meno aparatą.