Algirdo Mikučio sceninių idėjų reinkarnacijos

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Algirdas Mikutis yra iš tų menininkų, kuriuos nelengva priskirti konkrečiam meno kūrėjų cechui. Kažkur asmeniniuose archyvuose užkišti du teatriniai diplomai, aktoriaus ir režisieriaus, kartu jis figūruoja ir Dailininkų sąjungos narių sąrašuose kaipo dailininkas juvelyras.

Tačiau tiems, kurie matė Mikučio darbus iš gintaro, dramblio kaulo, tauriųjų metalų ir kitų medžiagų, jo juvelyrika yra labai charakteringa - "mikutiška" ir teatrališka. Kai kam iš vertintojų jo mažosios plastikos darbai atrodo pernelyg kičiniai, kiti sako, kad jis "prievartauja" medžiagą.

Iš tiesų Algirdas yra tiesiog prisiekęs teatralas. Didelį gabalą savo jaunatviško 45-erių metų gyvenimo jis mirko teatriniame rasale, veikiamas tokių autoritetų kaip režisierė ir pedagogė Dalia Tamulevičiūtė, dailininkas lėlininkas Vitalijus Mazūras, estų lėlininkų patriarchas Reinas Aguras. Metai, praleisti šalia jų, padarė savo darbą, taigi Algirdas ir toliau kuria įvairius menus ne tik vilkdamas teatrinės patirties bagažą, bet ir praktiškai jį eksploatuodamas.

Kūrybinės ambicijos, šiaip jau būtinos kiekvieno ryškaus menininko brandai, Mikučio kūrybiniam gyvenimui turėjo ypatingos reikšmės. Dirbdamas aktoriumi Vilniaus teatre "Lėlė", kuriam vadovavo Vitalijus Mazūras, jis kūrė lėlių teatro spektaklius.

Dabar, kai teatras "Lėlė" toliau sau rieda buvusio jo šeimininko užprogramuota linkme, V. Mazūro tradiciją čia plėtoja, keičia ir savaip transformuoja dvi asmenybės - Algirdas Mikutis ir Rimantas Driežis.

Jeigu pasakytume, kad Algirdas prisiėmė atsakomybę už "didžiųjų" , o Rimantas - už "mažųjų" teatro "Lėlė" spektaklių tradiciją, tai nebūtų visiška netiesa. Ir mažojoje, ir didžiojoje "Lėlės" scenoje esti Mikučio bei Driežio statytų spektaklių. Bet kaip žuvų pasaulyje esti gėlavandenių ir jūros žuvų, taip vieno iš jų sumanymai itin organiškai gimsta mažoje "Lėlės" teatro rūsio scenelėje, o kito - reprezentacinėje "tikrojoje", didžiojoje.

Šiuo metu teatras "Lėlė" vaidina net šešis Mikučio statytus spektaklius, sukurtus per aštuonetą metų, iš jų keturi paskutinieji sukurti didžiajai scenai. Šį savaitgalį čia žadama suvaidinti dar vieno Mikučio statyto spektaklio premjerą - muzikinį spektaklį vaikams pagal S. Maršako poemą vaikams "Katės namai".

Tiesmukas klausimas - kodėl jis ėmęsis šio kūrinio, kai tuo pat metu po tuo pačiu stogu, t.y. Jaunimo teatre, irgi vaidinamas to paties pavadinimo spektaklis - neišmušė Mikučio iš vėžių. Jis atsakė, kad pastatyti "Katės namus" ketino seniai, gana kruopščiai tam ruošėsi ir nematė prasmės keisti savo nuostatos. Anot Algirdo, žiūrovai patys išsirinks, kuris variantas jiems artimesnis, o laikas parodys, kuris variantas gyvybingesnis.

Čia verta pridurti, kad "Katės namai" "Lėlės" teatre buvo jau statyti triskart - 1976, 1982 ir 1992 m., visus šiuos tris spektaklius kūrė V. Mazūras. Kiekvieno vaikams skirto teatro - ypač lėlių - repertuaro ypatybė yra ta, kad ypatingą reikšmę jam turi skambūs, garsūs, vaikams pažįstami kūriniai. Nėra abejonių, kad "Katės namai" tikrai priskirtini prie šio būtinojo sąrašo. O jeigu pažvelgsim į visų "didžiųjų" Lietuvos teatrų repertuarus, kurie formuojami daugiausia iš "būtinojo sąrašo" kūrinių, tai "Lėlės" pasirinkimas yra ne nuodėmė, o duoklė galiojančiai tendencijai, ir tiek.

Kitas klausimas, kuris visuomet siejamas su Mikučio spektakliais didžiojoje "Lėlės" scenoje: ar jo spektakliai priskirtini lėlių teatro žanrui? Žiūrovus ši problema jaudina menkiau, bet žinovai reikalauja aiškumo. Lėlės Algirdo vaidinimuose paprastai atlieka ne tiek personažo, kiek atributo, rekvizito, manipuliatoriaus funkcijas.

Senųjų sovietinių tradicijų sergėtojai jo spektaklius pedagogikos postulatų girnomis tikrai sumaltų į miltus (atseit, vaikai nesupranta, į ką čia žiūrėti, ar į lėlę, ar į scenoje ją valdantį aktorių). Bet tais laikais Mikutis tokių savo spektaklių nestatė. Užtat priekaištų dėl to būdavo nepašykštima "Lėlės" teatro meno vadovui V. Mazūrui.

Dabar gi, kūrybinės laisvės epochoje, Algirdas gali nerizikuodamas savo mokytojo principus transformuoti į savo sceninės išraiškos kvintesenciją. "Katės namai" - tai kompaktiškas, trankus spektaklis toli gražu ne patiems mažiausiems vaikams, pagrįstas "madų teatro" principu. Personažus įvardys ne lėlė, kaukė ar grimas, o kostiumai. Režisierius atvirai sako, kad iš satyrinės "priešgaisrinės" vaikiškos poemos jis ketina sukurti satyrą apie mūsų naujalietuvių komersantų "elitą" , kaip paukščių turguje besipuikuojantį apdarais ir plunksnomis pseudoaukštuomenės sueigose.

Toks tad spektaklio sumanytojo kūrybinis imperatyvas. Beje, A. Mikutis yra iš tų lėlių teatro spektaklių kūrėjų, kuris visą vaidinimą galėtų sukurti savo rankomis ir netgi suvaidinti (pats būdamas aktorius ir turėdamas žmoną aktorę Almirą Grybauskaitę). Bet jis šito nedaro, neiškeičia savo sceninių idėjų į smulkias "chaltūras". Jis ir anksčiau būdavo ir savo spektaklių režisierius, ir dailininkas, ir lėlių meistras - lėlininkas tikrąja šios profesijos prasme.

Dabar jis pasitelkė "Lėlės" teatro vyriausiąją dailininkę Aušrą Bagočiūnaitę-Paukštienę. Su ja Algirdas jau sukūrė keletą pastatymų. Muziką, turtingą žanrinių charakteristikų, parašė Kosto Smorigino ir grupės "Adios" kompozitorius Andrius Kulikauskas. Kupletus kūrė Jurgita Čekatauskaitė.

Šios solidžios kompanijos kūrybinius sumanymus scenoje realizuoja "Lėlės" teatro aktorių trupės branduolys - Indrė Blūšiūtė, Dalius Butkus, Almira Grybauskaitė, Irmantas Jankaitis, Evaldas Mikaliūnas, Elvyra Piškinaitė, Deivis Sarapinas. Kaip visuomet A. Mikučio "didžiuosiuose" spektakliuose, pramoginė žanro pakraipa sugeba įtikti ir vyresniajai, vien pareigos jausmo į "Lėlės" teatrą atvarytai publikos daliai. Vargu ar ši aplinkybė gali būti vertinama kaip neigiama.

O pats juvelyras ir teatralas tuo pačiu metu negali atsidžiaugti kitu savo naujuoju sceniniu kūriniu. Tai - šešėlinių ("vitražinių") lėlių teatro spektaklis pagal pokarinę lenkų poeto Konstanto Ildefonso Gałczyńskio absurdo pjesę "Žaliojo žąsinėlio teatras", jį režisierius praėjusį sezone pastatė Vilniaus Senamiesčio teatre. Jeigu tikėti Algirdo ir aktorių atsiliepimais, šio spektaklio gastrolės Ščecine (Lenkija) buvo itin sėkmingos. O juk pirmasis "Žaliojo žąsinėlio teatro" variantas, parodytas teatro meno tarybai daugiau nei prieš dešimtmetį, vienbalsiai palaidotas kaip neperspektyvus. Belieka laukti naujų Algirdo Mikučio išnešiotų ir palaidotų sceninių idėjų "reinkarnacijų" mūsų lėlių ir kitų teatrų scenose.