Kitų muzikinių erdvių link

Mindaugas Bačkus ir Pavelas Giunteris M. Raškovskio nuotr.

Koncertų trauka kaskart smogia vis kitokia jėga. Prieš porą savaičių ketvirtas Vilniaus rotušės festivalio koncertas triukšmingai skelbė savąjį pavadinimą "Muzika violončelei ir mušamiesiems". Šios instrumentų kombinacijos, jau savaime žadančios šiuolaikinės muzikos repertuarą, regis, ir pakako "lemtingąją" rugsėjo 13 dieną, penktadienį (!), surinkti pilną Rotušės koncertų salę. Tad vakaro herojams Mindaugui Bačkui (violončelė) ir Pavelui Giunteriui (mušamieji) dar net nepaskleidus pirmųjų garsų, mintys nejučia suskubo šio jų instrumentų darinio link. Prieš akis šmėstelėjo tembrinių galių vizualizuotas muzikinis eskizas - mušamųjų triukšmo debesį juosė linearus violončelės kontūras. Nepatikliai įtardamas, jog šio teoriškai darnaus eskizo realizavimui visgi "kažko" gali stigti, jei jis apskritai toks pasiteisins, imi kantriai laukti.

Lūkesčio efektą kūrė ir paties koncerto dramaturgija. Vakarą sumanyta pradėti soliniais opusais - Georgo Crumbo Sonata violončelei (1955) ir Anatolijaus Šenderovo "Da capo al..." mušamiesiems (1999), tad anksčiau susikurtasis vaizdinys negailestingai išardytas į paskirus komponentus.

Tarptautinį palankumą įgijęs A. Šenderovo opusas "Da capo al...", dedikuotas impozantiškajam virtuozui P. Giunteriui, nestokojo paviršinio žavesio - sužaidęs 28 mušamųjų tembrų įvairove, kaip esminiu šio opuso parametru, kompozitorius "išgelbėjo" tradiciškai elementarią kūrinio pavadinime slypinčią makrostruktūrą bei saikingą mikroelementų dinamiką, kuriamą tolygiai pulsuojančių ritminių bangų. Tačiau kas drįs sumenkinti genialųjį paprastumą...?

Kur kas daugiaplaniškesnį komponavimą pasiūlė kiaroskuro meistras G. Crumbas savo Sonatoje violončelei solo, ne per daug sukaustytoje, matyt, studijinio periodo įpirštos tradicinės 3 dalių ciklinės formos kontūrų. Paniręs į lakios kompozitoriaus fantazijos gelmes, M. Bačkus išjautė ekspresyvųjį pirmosios dalies molto rubato, alla canzone, išdainavo antrosios dalies pastoralę bei pažabojo siautulingą trečiosios dalies tokatą, perskrosdamas G. Crumbo tekstūrų logiką.

Chaotiškoji A. Šenderovo Sonata violončelei ir mušamiesiems (1972) išsklaidė darnios šio opuso derminės-intonacinės atmosferos palaimą.

Taip požiūriui ir pasirinktos to vakaro instrumentų kombinacijos potencijai suteikta skeptiškumo. Klausantis tokios muzikos, kurioje kažin ar manipuliuojama rezultatyvių violončelės ir mušamųjų kontaktų virtine ir kurios fone patrauklesnė tampa instrumentų tembrinės specifikos pagrindu kuriamos efemeriškos faktūros pauzių muzika, imi tikėti savo išankstinėmis dvejonėmis. Nejaugi toks instrumentų derinys taip ir nepasiteisins?

Pačiu laiku suskambęs Davido Bakerio (g.1931) opusas "Singers of Songs - Weavers of Dreams" violončelės ir mušamųjų deriniu sužaidė kur kas įtikinamiau. Beje, kiekviena iš septynių kompozicijos dalių buvo skirta žymiausiems afroamerikiečių džiazo muzikos kūrėjams - trimitininkui ir kompozitoriui Milesui Davisui, saksofonininkui ir kompozitoriui Sonny`ui Rollinsui, bugio-vugio pianistui Jimmy`ui Yancey`ui, dainininkui, atletui, aktoriui ir politikui Paului Robesonui, saksofonininkui ir džiazo avangardo guru Johnui Coltrane`ui, vienam žymiausių kūrėjų, kompozitoriui ir pianistui Duke`ui Ellingtonui ir vienam iš labiausiai džiazo istoriją paveikusių džiazo trimitininkų - Dizzy`ui Gillespie`ui. Jų džiazinės temos ir tapo atspirties tašku abstrakčių variacijų dramaturgijoje.

Smagu įtarti, jog lemtingą vaidmenį čia suvaidino kūrėjo fantazija, skurdžią instrumentų kombinaciją "apauginusi" papildomais, klasikiniam džiazo ansambliui reikiamais instrumentais. Beje, snūduriuojančią klausytojo fantaziją irgi sužadino ne vienas opuso momentas, kai violončelė dėl artikuliacijos virto džiaziniu kontrabosu. Vis dėlto sėkmingiausiai susidarančius muzikinės erdvės "plyšelius" lopė ne tik ritminių sąšaukų, bet pirmiausia registrinio giminingumo pagrindu grindžiama violončelės ir mušamųjų sąjunga, tuo požiūriu pranokusi analogiškos instrumentuotės A. Šenderovo kompoziciją.