Dailė

Šančių istorijos

Elenos Balsiukaitės darbų paroda galerijoje "O11"

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Elena Balsiukaitė. "Ir rožė". 2001 m.

Galerijoje "O11" veikia Elenos Balsiukaitės, dar visai neseniai vadintos viena iš Kauno abstrakčiojo ekspresionizmo lyderių, darbų paroda "Šančių grožybės". Ankstesnįjį kūrybos etapą paženklinusi virtuoziškais potėpiais ir skambiomis spalvomis, dabar dailininkė daugiau reikšmės teikia ne grynai meninės išraiškos priemonėmis sukurtai ekspresijai, o nuosaikiau, ramiau, rafinuočiau atsklei- džiamiems jausmams. Žaisdama praeities istorijomis ir su jomis susijusiais vaizdiniais, gyvuojančiais žmogaus pasąmonėje, autorė žiūrovą supažindina su kūryboje įvykusiais pokyčiais.

Mintis, nuotaika, įstrigusi giliame fone, kurio skleidžiamos rimties netrikdo ekspresyvūs potėpiai, yra įgavusi išsiuvinėtos gėlytės, žaismingo amūriuko ar moteriškų rankų šilumą išsaugojusio nėrinuko pavidalą. Siuvinėjimai, nėriniai, alsuojantys į senos kaimo trobos sienas, baldus įsigėrusiu kvapu, čia egzistuoja tik kaip prisiminimus sukeliantys praeities fragmentai. Buities padiktuoti realistiniai elementai, įrėminti postmodernistiniuose rėmuose, praranda savo pirmykštę paskirtį ir tampa paties gyvenimo metaforomis: praėję laikai įkalinti nėriniuose, siuvinėto audinio lopinėliuose ar dienoraščio puslapiuose ("Iš dienoraščio"), kuriuos vartydamas imi suvokti dabartį kaip paveikslo paviršiumi perbėgusios pelės pėdsakus ("Siena", 2001), įamžintus ateities kartoms. Šios prabėgusių dienų estetikos ir papročių replikos, dvelkiančios sentimentaliu naivumu ir nostalgija, E. Balsiukaitės darbuose įgauna popartiškų bruožų. Asambliažinėse kompozicijose dailininkė į belaikį, abstraktų foną ne tik įdeda kažkada labai populiarius namų interjero aksesuarus, bet ir bando juos imituoti, teptuku ir dažais "siuvinėdama" paveikslo plokštumą ("Ir rožė", 2001).

Kita prisiminimus žadinanti raiškos forma - dienoraštis, kurio puslapiuose vaizdinį ir žodinį pavidalą įgauna tam tikro laikotarpio nuotaika ar siurrealistinis netikėtai kilusių minčių srautas (viename ciklo "Iš dienoraščio" kūrinių galime perskaityti tokį tekstą: "Pirmadienis. 15 diena Birželio. Trečia diena lyja. Pro čto film devočki? Pro morė. Laikas namo. Pas karalių pietūs"). Akimirkos atspaudas arba fotografija, kurioje užfiksuoti laikui bėgant blunkantys vaizdai, tušinuku apvestas lėktuvo siluetas, paletė su teptukais (kadaise buvusio piešimo sąsiuvinio viršelio fragmentas) - visa tai byloja apie individualią patirtį, lydimą šmaikščių komentarų ir bandomą įsprausti į mažus formatus. Vienur atmintis įgavusi nėrinių ar rusvai baltos nuotraukos pavidalą, kitur ją žadina smėlis ir džiovinti vandens augalai, "lyjančios" moliūgo sėklos, pašto ženklas, paviršiuje tirpstantis vaškas, rodos, akyse smilkstantis pageltęs popierius ir dienoraščio lapo kampuose lyg netyčia išdygę nepaklusnaus pieštuko linijos ženklinami grybukai. "Dienoraštyje", pradėtame kurti dar 1989 metais, kaip in- dividualūs įspūdžiai gimę vaizdiniai suteikia galimybę bent kelioms akimirkoms į pasaulį žvilgtelėti kito žmogaus akimis.

Užfiksuotos ne tik konkrečios patirties sukeltos mintys, bet ir budinčios sąmonės būsenos, išsiliejusios mėlynuose rašmenyse, rašalo dėmę primenančiame galvos antspaude ant siuvinėto balto audinio ("Nemiga", 2001), taip pat pavienės užklystančios mintys, įgaunančios ledinuką ant pagaliuko primenantį pavidalą ("Be vardo", 2001) ar tapytos raudonos suknelės siluetą.

Žaisminga dedikacijų ("Dedikacija I-II", 2002) pora: pirmoji skirta sėkmingoms vedyboms, antroji - ordinas balerinai. Vienoje jų - dveji suvenyriniai pelėkautai su nieko gero nežadančiu įrašu "Lucifer" ir siuvinėta gėlių šakele, kitoje - smeigtukų rato rėminta pirštinė, ant kurios pritvirtinta metalinė plokštelė su apdovanojimo pavadinimu.

Tačiau E. Balsiukaitės pasakojamos istorijos, atveriančios naująjį jos kūrybos etapą, netektų dalies savo šarmo, jei nebūtų paženklintos autentika, gyvenimo dalele, atsinešta iš pačios autorės išgyvenimų, gimusių ir pavirtusių vaizdiniais Kauno priemiesčio studijoje. Šančiuose, carinių (vėliau - ir sovietinių) kareivinių aplinkoje, sukurti darbai žavi savo tyra, poetiška nostalgija.