Dailė

Miesto meditacijos

Keramikos simpoziumo "Harmonija`02" darbų paroda

Milda Valentaitė

iliustracija
Kostas Urbanavičius. "Lietuvos ilgieji: lietuviški ir šiuolaikiški"
O. Posaškovos nuotr.

Jau ketvirtą vasarą keramikai rengia "Harmonijos" simpoziumą ir jo metu sukurtus darbus rudenį eksponuoja Taikomosios dailės galerijoje. Šiemetinė paroda - vienas iš Sostinės dienų programos renginių, todėl dauguma autorių savo kūrybinius sumanymus susiejo su Vilniaus tema. Iš pirmo žvilgsnio lengva užduotis pasirodė ne taip paprastai įgyvendinama - kaip rasti savitą, turistinių atvirukų neiškraipytą miesto perspektyvą, kokį laiko ir erdvės atstumą pasirinkti, kad meninė transformacija neprarastų paveikumo?

Parodoje matome plastiškai ir semantiškai skirtingas miesto interpretacijas. Vieniems autoriams labiau rūpi gotikinės ir barokinės architektūros konstrukcijos, kitiems - dabartinė senojo miesto rekonstrukcija. Dar kiti fiksuoja senųjų kultūros formų nykimą ir atlieka savotišką jų dekonstrukciją. Daugelyje darbų išryškėjęs konstravimo ir dekonstravimo momentas rodo aktyvią menininko poziciją formuojant savitą Vilniaus viziją. Dekoratyvumo poreikį dažnai nustelbia daugiasluoksniškumo paieškos - vaikštant po ekspoziciją atsiveria turtingi įvairių amžių ir kultūrų klodai.

Vaizdžiai galima būtų tarti, kad keramikai žvelgė į sostinę pro skirtingus žiūronus: vieni nukreipė žvilgsnį į žilą senovę, mitinius laikus, įsiskverbė net į Gedimino sapną ir pabaisų saugomus Vilniaus požemius. Antri dairėsi po sostinės panoramas ir kalvotą, bokštų smailėmis sudaigstytą miesto peizažą. Treti sufokusavo žvilgsnį į dabartį - išraustas gatves ir televizoriuose įkalintą šiuolaikinio žmogaus vaizduotę. Taigi žiūrovui atsiveria įdomi galimybė pakeliauti netikėtas atodangas slepiančiais Vilniaus labirintais.

Viename iš Vilniaus požemių slepiasi Genovaitės Jacėnaitės slibinas, mirtinu žvilgsniu žudantis atėjūnus. Legenda byloja, kad nenugalimą pabaisą galiausiai pakirto jos pačios žvilgsnis, atsimušęs į veidrodį. Šį dramatišką momentą ir fiksuoja dailininkė - ant banguotos keteros miestą nešantis slibinas sustingo išvydęs savo atvaizdą. Įdomu, kad norėdamas pagauti pabaisos žvilgsnį žiūrovas pats turi pažvelgti į veidrodį - kiekviename iš mūsų glūdi drakonas, grasinantis išsiveržti į paviršių. Kitame autorės darbe matome seno Vilniaus žemėlapio fragmentą, kuriame ne tik atgyja, bet ir transformuojasi po žeme pradingusi Kačiargos upė - it kokio gyvio čiuptuvai ji apraizgo kalvas. Kelionės legendiniu Vilniumi pabaigoje randame kertinį pilies akmenį su įspaustomis plaštakomis - tą patį, kuris krisdamas prislėgė tik aukojamos mergelės gėles...

Koks Vilniaus paminėjimas išsiverstų be Gedimino sapno? Rolana Čečkauskaitė-Norkūnienė į garsiąją legendą pažvelgė su humoru ir kiek ironiškai - ant žydro vilko knapsintis liaunas jaunikaitis ilga plona barzdele veikiau primena šiuolaikinį didžėjų, nei herojišką didįjį kunigaikštį. Čia pat kabo ir žemėlapis su Gedimino bokštu žuvingos upės santakoje. Įdomu, kad legendoms ir mitams sapno bei fantazijos erdvė per ankšta - jie dar lokalizuojami žemėlapyje, taip tarsi suteikiant pasakojimui tikrumo, "dokumentiškumo". Tuo tarpu Rimos Kriukelytės geležinis vilkas iš tiesų atrodo kaip iš metalo lakštų sukonstruotas - kampuotos art deco stilistiką menančios žvėries formos kontrastuoja su vazos-kalno apvalumu. Greta eksponuojami Vilniaus - miesto ant kalvų - vaizdai patraukia dėmesį skirtingų spalvų molio raštais, tarsi per skaidrų paviršių matytume skirtingus uolienų sluoksnius.

Iš legendinio miesto persikėlus į istorinį, spalvingus pasakojimus keičia archeologiniai radiniai ir architektūros fragmentai. Kostas Urbanavičius eksponuoja Vilniaus įkūrimo laikų lietuviškus pinigus - sidabrines lazdeles, kurios blizga ir skamba kaip metalas. Tik neįprastas "sidabrinių" lengvumas išduoda, kad "Lietuvos ilgieji: seniausi lietuviški ir šiuolaikiški" yra keramiko darbas, o ne muziejaus eksponatas. Netikintiems autorius paliko atpažinimo žymę - vienas iš ilgųjų bedegant skilo, ir nors keramikai puikiai moka užmaskuoti savo darbo pėdsakus, Urbanavičius paliko šią ugnies žymę. Puslankiu ritmingai išdėlioti ilgieji - lyg žaidimas asociatyvia forma, primenančia ne tik senovinius pinigus.

Onos Kreivytės-Naruševičienės šamoto bokštas - tarsi visų Vilniaus bažnyčių sintezė. Aušros vartų arka harmoningai jungiasi su Šv. Onos bažnyčios nerviūromis ir Katedros fasadu. Skirtingi stiliai ir laikmečiai ne skaido, bet praturtina darbą -grafiškos ir ažūriškos linijos paklūsta monumentaliai bokšto formai. Istorinių reminiscencijų temą pratęsia greta eksponuojamos Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės skulptūros.

Formos ieškojimai svarbūs ir Alvyrai Kazimierai Maniuškaitei, sukūrusiai "Branduolį" - skulptūriškai apibendrintą vakarinių saulės spindulių nutviekstą bažnyčios bokštą, apjuostą upės - savotišką Vilniaus šerdį. Vienas lakoniškiausių parodos kūrinių - Liucijos Šulgaitės "Senas akmuo". Tačiau regimas paprastumas apima daugybę asociacijų. Monumentalus ir kartu tauriai dekoratyvus darbas kalba apie pradžią ir pabaigą - nuo kertinio akmens iki gynybinės sienos ar grindinio, o kartu saugo nublukusių rašmenų paslaptį.

Turtingus miesto kultūros klodus atveria Monikos Jutelienės "Radiniai". Subtilios spalvinės gamos rusvi ir mėlyni "biustai" (o gal senųjų gyventojų šešėliai?) slepia ištrupėjusio mūro fragmentus ir dekoro detales - aliuzija į koklių puošybą gali būti tokia pat netikėta, kaip žydra žemė. Tačiau ši įvairių formų ir faktūrų dėlionė keistai organiška - ji auga žiūrovo akyse sluoksnis po sluoksnio, kaip degusios, griuvusios ir perstatytos Vilniaus bažnyčios, ant gotikinių pamatų iškėlusios renesansines sienas ir papuoštos barokiniu fasadu. Kiekvienas radinys kalba ne tik apie savo laiką, bet ir apie laikinumą.

Spalvinės keramikos galimybės svarbios ir Rytui Naruševičiui - jo tapybiški indai žavi lengvu piešėjo gestu ir jautriu kolorito virpesiu. Vilnius čia ne šiaip nupaišomas ant vazos, bet tarsi išauga iš indo. Įdomu, kad autorius skirtinguose darbuose keičia žiūros tašką - vienur žvalgosi nuo aukštų kalvų po miesto panoramą, kitur tarsi iš lėktuvo fiksuoja geometrinius namelių ir miško masyvų raštus. Tuo tarpu Audronės Preikšienės Vilniaus vaizdinys kyla iš senovinių atvirukų - jos darbas net ir apkarpytas kaip sena nuotrauka pablukusiomis spalvomis. Transformacijos momentą fiksuoja ir Viktorija Šarauskienė, tačiau tai veikiau simbolinė transformacija - ją žymi virš Vilniaus plazdantys drugiai. Autorės pamėgtas motyvas šį kartą tarsi sujungia dangišką ir žemišką sferas.

Simbolinės ir istorinės pervartos nesibaigia šia diena. Tamaros Janovos skulptūros kalba apie šiuolaikinio miestiečio vienatvę ir uždarumą, didmiesčio gyventojų susvetimėjimą - kai vieninteliu bendravimo partneriu tampa televizorius ar kompiuteris. Dėžėje įkalintas veidas - talpi "pavergto proto" metafora.

Gvidas Raudonius kuria šiuolaikinę miesto viziją, inspiruotą aktyviai vykdomų Vilniaus pertvarkymų. Rūsčios formos kiaurymėmis suvarpyta kompozicija primena kalvotą urbanistinį peizažą, savotišką mūsų gyvenimo sceną. Dramatiškos įstrižainės, kontrastingas apšvietimas ir grubios faktūros dar labiau išryškina dabarties pokyčius. Tačiau tvirtai suręsta forma atkuria pusiausvyrą, todėl šis darbas primena ne apokaliptinę viziją, bet ateities miesto meditaciją.