Literatūra

Herkus Kunčius

Kario kelias

iliustracija

Praslinkus karo audroms, į Tėvynę pradėjo grįžinėti karo belaisviai. Vieni anksčiau, kiti vėliau, išpirkę savo kaltę prieš žmoniją ir žmogiškumą, vyko į tėviškes Vokietijoje, kad galėtų kurti naująją Europą. Karo nualintoje Sovietų Sąjungoje vis rečiau ir rečiau galima buvo išgirsti kalbant vokiškai. Ir išties, vokiečių karo belaisviams atstačius sugriautus miestus čia nebebuvo vietos. Žinoma, kai kurie buvę eiliniai ir jaunesnieji karininkai labai norėjo pasilikti SSSR ir kartu su tarybine liaudimi kurti socializmą, tačiau tarybinės liaudies atmintyje dar buvo gilus randas, primenantis apie patirtas karo metu skriaudas: vokiečių belaisviais niekas nepasitikėjo, ir tai buvo suprantama. Kai kurie vokiečių belaisviai prašyte prašėsi į socialistines statybas, plėšinius, fabrikus ar kolchozus, tačiau darbininkai ir kolūkiečiai buvo kategoriški: nacių ir jų pagalbininkų niekas nenorėjo matyti nei prie kiaulių, nei prie raguočių, nei prie staklių ar laukuose. Tad vokiečių belaisviams kitos išeities neliko, jie buvo priversti keliauti namolio, kur, tiesą pasakius, jų taip pat niekas nelaukė, nes jie buvo gėdingai nugalėti ir pralaimėję karą. Liūdni ir nelaimingi jie vyko kas į Frankfurtą, kas į Miuncheną, o kas į Berlyną, kurio rytinę dalį jau skyrė siena, sauganti nuo imperializmo socialistinius iškovojimus. Netrukus visoje Sovietų Sąjungoje vokiečių beveik nebeliko, vos vienas kitas sovietiniame Kazachstane. Tarybinė liaudis lengviau atsikvėpė ir pasijuto tikraisiais savo namų šeimininkais. Niekas neliūdėjo, kad išsinešdino ne per daug naši darbo jėga. Žmonės dabar su dvigubu entuziazmu puolė puoselėti socialistinę santvarką, kuri, kaip buvo paskelbta, po dvidešimties metų turėjo virsti komunizmu. Kaip laukė, kaip laukė žmonės komunizmo! Visi jo nekantriai laukė ir gyveno viltimi: mažas, senas, jaunas ir ligotas. Belaukiant ir bedirbant pasimiršo karo metu patirti vargai ir negandos. Šalyje įsigiedrijo. Tik neįgalieji, berankiai ir bekojai karo veteranai, be tikslo slankiojantys miestais ir kaimais, galėjo priminti apie karo metu patirtus išgyvenimus: badą, nepriteklius, darbą keturiomis pamainomis. Tačiau tai netemdė giedros nuotaikos. Žmonės dirbo, tačiau mokėjo ir linksmintis. Toks tuo metu buvo laikas, pranašaujantis šviesią ateitį vienoje šeštojoje planetos dalyje, į kurią krypo visos pažangiosios žmonijos žvilgsniai.

Vokiečių belaisvis Kurtas Šubertas, kilęs iš Rytprūsių, nebeturėjo kur grįžti - nei namų, nei Rytprūsių nebeliko, ir gerai, kad nebeliko, sakydavo tarybiniai žmonės. Atstatęs Stalingradą, padirbėjęs mūrininku Leningrade ir Minske, jis pasiliko Kaune, kur pamilo belaisvių valgyklos virėją Zofiją Almonaitytę. Atsitiktinai pamilo, bet ką jau padarysi, kad taip atsitiko. Gyvenimas, taip sakant, pilnas netikėtumų: duobėtas, lygus ir visada nenuspėjamas.

Išėjęs į laisvę ir našiu darbu išpirkęs kaltę, Kurtas Šubertas apsisprendė likti socialistinėje Lietuvoje ir dalytis vargais bei rūpesčiais drauge su šios respublikos liaudimi. Kurčias ir kontūzytas Kurtas Šubertas vedė Zofiją Almonaitytę ir apsigyveno miesto centre. Daugiabutis namas, kuriame įsikūrė jaunavedžiai, kažkada priklausė žydų bankininkui, tačiau dabar jame gyveno pijokai, proletarai ir Didžiojo Tėvynės karo veteranai, geranoriškai atsikėlę gyventi ir dirbti į Kauną iš Rusijos. Netrukus Kurtas Šubertas ir Zofija Almonaitytė susilaukė sūnaus Reholdo. Berniukas, tiesos dėlei reikia pasakyti, gimė silpno proto, ir čia Kurtas Šubertas įžvelgė tam tikrą atpildą už jo kažkada padarytus tarybinei liaudžiai nusikaltimus. Taip jau atsitiko, kad dirbti statybose ar sargauti Kurtas Šubertas jau negalėjo, buvo silpnos sveikatos. Tad neperspektyvi šeima gyveno iš kuklios pašalpos, kurią jis gaudavo iš klastingą politiką puoselėjančios Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės.

Silpnaprotis Reholdas augo guvus ir linksmas berniukas, tikras išdaigininkas. Jis prasimanydavo įvairiausių eibių, o kai paaugo, labai mėgdavo į senyvą tėvą Kurtą Šubertą mėtyti akmenis, kurių apgriuvusio namo kieme niekada nestigo. Sūnus Reholdas pasislėpdavo už namo kampo ir sviesdavo akmenį į prie laiptinės ant suolelio besėdintį tėvą. Gavęs akmenim per petį ar galvą, Kurtas Šubertas pašokdavo ir puldavo vytis sūnų. Deja, nepagaudavo, nepavydavo, nes labai ligotas ir kontūzytas buvo, be to, apykurtis ir šiek tiek raišas po sužeidimo prie Kursko. Taip slinko vokiečių karo veterano Kurto Šuberto dienos Kaune, kuris, švenčiant Didžiojo Tėvynės karo pergalės trisdešimtmečio jubiliejų, neatpažįstamai išgražėjo.

Reholdas vis augo ir augo, o Kurto žmona Zofija Almonaitytė-Šubert išstorėjo, papurto, persidažė plaukus rudai ir pradėjo stipriai gerti. Iš pradžių - degtinę, vėliau - spirituotą vyną, o dar vėliau - Kiolno vandenį, kuris Kurtui Šubertui keldavo tam tikrus nacionalinius sentimentus. Galbūt ir Kurtas Šubertas būtų drauge su ja gėręs Kiolno vandenį, tačiau sveikata neleido.

- Kurtai, gal išgersi? - teiraudavosi geranoriški jo namo kaimynai alkoholikai ir pakišdavo buteliuką "Raudonosios Maskvos" po nosimi.

- Danke, šiandien dar nenoriu, - mandagiai atsakydavo Kurtas Šubertas, kuris tuo metu lietuviškai ir rusiškai jau kalbėjo be akcento.

Galbūt labai liūdnai būtų slinkusios Kurto Šuberto dienos kažkada žydui priklausiusio namo kieme, tačiau jis laikė balandžius. Daug balandžių. Ir labai skirtingų: baltų, margų, pašto ir dar įvairiausių. Balandinę buvęs vermachto kareivis įkūrė ant medinių sandėliukų stogo ir ne be pagrindo ja didžiavosi, ji buvo viena didesnių mieste, kuriame tuo metu gyveno virš trijų šimtų tūkstančių tarybinių gyventojų. Kažkaip gerai Kurtui Šubertui sekėsi auginti ir laikyti balandžius. Jis net dalyvaudavo parodose, o kai kurie balandininkai iš jo pirkdavo retesnius egzempliorius. Tad pinigų Kiolno vandens gėrimui Zofijai Almonaitytei-Šubert nestigo, o Reholdas net ėmė lankyti silpnapročiams skirtą pagalbinę mokyklą, kurioje, tiesą pasakius, stropumu nepasižymėjo. Sunku pasakyti, ar Kurtas Šubertas buvo laimingas. Galima įtarti, kad nelabai, mat dažnai, atsisėdęs ant suoliuko, jis šimtąjį kartą skaitydavo pageltusį "Völkische Beobachter", vartydavo išsaugotas per karą nuotraukas ir neretai susigraudindavo žvelgdamas į fotografijas, kur jis, jaunas ir paraitotomis kitelio rankovėmis, stovi su šmaiseriu rankose netoli Maskvos. Liūdesį jam kėlė ir sūnus Reholdas, kuris visa savo silpnapročio širdimi nekentė ne tik visko, kas vokiška, bet ir balandžių: paslapčia, tėvui Kurtui nematant, įsigaudavo į balandinę ir įnikdavo nusukinėti veisliniams balandžiams galvas. Kurtas Šubertas pyko, nervinosi, prašė, maldavo taip nesielgti, tačiau ką jis galėjo padaryti, juolab kad nepagydoma alkoholikė žmona Zofija Almonaitytė visada užstodavo sūnų Reholdą. Zofija Almonaitytė-Šubert buvo tikra vilkė - visada girta ir iššieptais dantimis. Ne vieną ir ne du iš Rusijos atsikėlusius karo veteranus ji buvo aptalžiusi, jei pastarieji drįsdavo sudrausti įsisiautėjusį Reholdą ar pasakydavo jam kokią pastabą, kai jis naktimis kirviu belsdavosi į jų duris. Natūralu, kad kaimynai Šuberto šeimos nekentė. Nekentė dėl silpnapročio Reholdo, dėl nenuspėjamos Zofijos ir, svarbiausia, dėl Kurto Šuberto - nacių kareivio, įkūnijančio jų patirtą blogį.

- Buvau jaunas, svajojau, kad turėsiu sūnų, kuris galbūt kada nors tarnaus SS ar aviacijoje pas Hermaną Geringą, - ne kartą guodėsi Kurtas mažiau politiškai apsišvietusiems namo alkoholikams. - O dabar - debilas, kuris geriausiu atveju Sovietų Raudonojoje armijoje išsitarnaus iki jefreitoriaus, - kalbėdavo jis ir graudžiai užniūniuodavo: haj-li-haj-lo-la-lala...

- Nesijaudink, Kurtai, - ramino vermachto veteraną jautresni kaimynai alkoholikai. - Tik pažiūrėk, kokie gražūs tavo balandžiai, - sakydavo jie, ir Kurtas nejučia kilsteldavo galvą į dangų.

- Et, kas tie balandžiai, - nusispjovęs numodavo ranka Kurtas Šubertas ir eilinį kartą, išsitraukęs iš kišenės, išskleisdavo senąjį "Völkische Beobachter" laikraštį.

- Išgersi?

- Ne, negersiu, - nepasiduodavo pagundai Kurtas Šubertas ir šimtąjį sykį įnikdavo skaityti melagingai tendencingą straipsnį apie Reichstago padegimą.

Draugų Kurtas Šubertas neturėjo, niekas nenorėjo su juo artimiau bendrauti, suprantama, vokietis, abstinentas, svetimas, kaip pasakytų Alberas Kamiu. O žmona Zofija Almonaitytė-Šubert jau ėmė prarasti paskutinius žmogiškumo likučius. Ji degradavo: svaiginosi batų tepalu, skiedikliais ir denatūratu. Sūnus Reholdas, beje, taip pat sužvėrėjo. Jo silpnaprotystė paūmėjo, ir jis įniko laisvalaikiu mušti tėvą Kurtą neva už tai, kad pastarasis parazituoja visuomenėje. Šis apsiginti nebesugebėdavo, silpo akyse ir kankinosi. Bandydavo bėgti, tačiau sūnus Reholdas jį, kaip visada, pavydavo, jei ne laiptinėje, tai kieme ar gatvėje.

Kai Reholdas kumščiais mušdavo tėvą Kurtą Šubertą, atsiverdavo viso namo langai, o smalsūs rusai karo veteranai negailėdavo patarimų ir pasiūlymų silpnapročiui, kaip skaudžiau sutvoti savo tėvui fašistui.

- Per kepenis! Per kepenis! - ragindavo Sovietų Sąjungos didvyris kapitonas Zurabas Samochvalovas, Didžiajame Tėvynės kare praradęs inkstą ir dar kai ką, apie ką niekam nepasakodavo, tik girtas prasitardavo.

- Iš kojos! Iš kojos ir į galvą! - antrindavo atsargos viršila Vasilijus Loginovas, pokaryje didvyriškai kovojęs su buržuaziniais nacionalistais.

Tada Kurtas Šubertas krisdavo ant žemės, o sūnus Reholdas jį pribaigdavo kojomis, apspjaudydavo ir neretai dar apšlapindavo. Po šios procedūros namo gyventojai sutartinai paplodavo ir uždarydavo langus. Sunkiai nuo žemės keldavosi vermachto eilinis Kurtas Šubertas. O kai pasikeldavo, vėl grįždavo į namus, iš kurių pasigirsdavo girtos Zofijos Almonaitytės-Šubert riksmas:

- Nacis! Nacis! Tu tarybinius žmones šaudei, o aš dėl to kentėti turiu! - priekaištaudavo ji savo vyrui.

- Nešaudžiau aš tarybinių žmonių, raštinėje tarnavau, - mikčiodamas bandydavo teisintis Kurtas Šubertas.

- Konclagerio raštinėje!!! - šaukdavo Zofija Almonaitytė-Šubert ir daugiau nė žodžio neleisdavo pratarti Kurtui.

Nemielas Kurtui Šubertui tapo Kaunas, Tarybų Lietuva, jos socialistiniai iškovojimai bei kaimynai - SSSR piliečiai. Nemiela buvo ir šeima, kurioje jis taip ir nerado dvasinės ramybės. Kita vertus, suprantama buvo tarybinių žmonių neapykanta vokiečių kareiviui.

Kurto Šuberto padėtis šeimoje gerokai pablogėjo, kai Reholdas Šubertas vieną dieną pagalbinėje mokykloje įstojo į komjaunimą, apdovanotą, berods, šešiais ordinais. Nežinia, kokiu būdu jam pavyko prasmukti į tos šlovingos organizacijos eiles, tačiau tą įsimintiną rudens popietę Reholdas Šubertas grįžo namo pasidabinęs silpnapročių mokyklos uniformos atlapą ženkliuku su Vladimiro Iljičiaus Lenino atvaizdu.

- Dabar, fašiste, tau šakės, - tarė Reholdas tėvui Kurtui ir smogė visa jėga jam į veidą kastetu, kurį buvo gavęs mainais į balandį.

Kurtas Šubertas susmuko. Iš jo gerklės išsiveržė aimana, tačiau ji nesujaudino sūnaus Reholdo. Šis trenkė durimis ir išėjo į miestą rinkti makulatūros. Žmona Zofija pabandė Kurtą Šubertą pakelti ir pernešti ant lovos, tačiau nevaliojo, nes buvo per daug apkvaitusi nuo dantų pastos ir batų tepalo mišinio.

Kurtas Šubertas namuose ant grindų išgulėjo iki kitos dienos pavakario. Be sąmonės jis buvo atgabentas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Ilgai teko įkalbinėti gydytojus, kad jie ryžtųsi kovoti dėl buvusio nacių kareivio gyvybės. Suprantama, daugelis gydytojų buvo komunistai, kiti - komjaunuoliai ar kandidatai į partiją. Niekas nenorėjo rizikuoti karjera. Tik vyriausiam ligoninės gydytojui Socialistinio darbo didvyriui Anzelmui Voiškai priminus duotą Hipokrato priesaiką, keli nepartiniai chirurgai ryžosi atlikti sudėtingą smegenų operaciją. Deja, ji, trukusi penkias valandas, nepavyko, nes labai silpnas buvo Kurtas Šubertas. Niekas dėl to nebuvo kaltas. Niekas ir nekaltino nepartinių gydytojų dėl šios nesėkmės.

Karys Kurtas Šubertas išėjo, kitaip sakant, mirė.

O per jo laidotuves, nutilus pučiamųjų orkestrui, kaimynas Zurabas Samochvalovas - Tarybų Sąjungos didvyris ir dimisijos kapitonas - taip pasakė gedulingoje kalboje prie duobės:

- Vingiuotas yra žmogaus kelias, o gyvenimas svetur - sunkus. Tau, kaimyne Kurtai Šubertai, teko patirti visas mūsų epochos negandas. Tu buvai prie Stalingrado, Leniningrado, Kursko, Oriolo ir Maskvos, tačiau visada stengeisi išsaugoti žmogiškumą ir likti paprastu Rytprūsių bernioku. Toks, beje, tu ir buvai: mylintis gamtą. Liko nebaigti darbai, neišsipildžiusios svajonės ir viltys. Ne, tu neišeini, lieka tavo brangi žmona Zofija, lieka mylimas sūnus Reholdas, kurio nepakaltinamame asmenyje tu amžiams liksi gyventi mūsų Tarybų Lietuvoje, kurią man teko laimė ir garbė vaduoti iš tokių kaip tu padugnių. Ačiū, mielas Kurtai, kad buvai, kad man ir mano ginklo broliams teko laimė tave pažinti mūšiuose ir buityje. Ilsėkis ramybėje.

Po šių Zurabo Samochvalovo žodžių Zofija Almonaitytė-Šubert susigraudino, staiga išsiblaivė ir tik dabar suprato, kokio žmogaus neteko. O sūnus Reholdas, kai karstas buvo leidžiamas į duobę, pažvelgė į savo komjaunimo ženklelį atlape ir giliai širdyje prisiekė aukso medaliu baigti pagalbinę mokyklą, o vėliau, jei tik viskas bus gerai, tęsti aukštesnius mokslus užsienyje.

Virš tuštėjančių kapinių vis suko ir suko ratus balandžiai, lyg norėdami paskutinį kartą atsisveikinti su Kurtu Šubertu ir priminti bei perspėti gyvuosius apie pragaištingą svastikos sukimąsi.