Universaliausia Vilniaus kalba

Šiemet pasirodžiusi solidi "Vilniaus fotografija (1858-1915)" jau buvo labai gerai įvertinta Pabaltijo knygų konkurse, pristatyta tarptautinėje knygų mugėje Varšuvoje. Išleistas ir angliškas jos variantas, tad "Vilniaus fotografijos" laukia ilgas kelias į pasaulį. Netrumpas kelias nueitas ir iki jos. Ne veltui leidėjas - Lietuvos nacionalinis muziejus - "Vilniaus fotografijai" pritaiko paantraštę "Lietuvos fotografijos istorija" ir įvardija ją "Nr. 2". Kas buvo pirmasis serijos leidinys? Be abejo, pernai išėję "Dagerotipai", irgi pelnę apdovanojimų ir, manytume, veikliojo senosios mūsų fotografijos istoriko D. Junevičiaus pernelyg supeikti. Toks priekabiukas kaip jis ir "Vilniaus fotografijai", matyt, sugebės niūktelėti. Mes, važiuodami iš tarptautinės knygų mugės Varšuvoje, irgi gerokai pablusinėjome Margaritos Matulytės ilgą, net 50 psl. įžangą. Bet ką ne ką gerai pažįstamai galima pasakyti ir į ausį, o čia pirmiausia norėtųsi paryškinti pozityviuosius naujo, didelio darbo aspektus.

Ginčytiniausias turbūt ir dalykiniu, ir etiniu aspektu - Margaritos Matulytės įsirašymas tituliniame puslapyje. Ar tai būtų autorystė? Įžangos - neabejotina. Visas tiriamasis darbas - rasta iš aptariamo laikotarpio per 2000 fotografijų, išaiškinti 53 autoriai, o į knygą pateko 25 autorių 346 fotografijos su visomis metrikomis, taip pat įvairiomis rodyklėmis knygos gale - irgi tokiu atveju priskirtinas M. Matulytei, jeigu tam neprieštarauja Nacionalinis muziejus. Išskirtas tik fotografas Kęstutis Stoškus, paruošęs knygai geros kokybės atspaudus. Kebliausia su gausiai iš naujo (mat jau yra "Baltų lankų" išleistas jo fotoalbumas) pristatomu Jozefu Czechowicziumi, ne ką nuo jo nuotraukų skaičiumi atsiliekančiais St. Fleury ir J. Bulhaku. Jie niekaip nepaklūsta M. Matulytės autorystei. Kaip kūrėjai beveik neanalizuojami, trūksta ir europinio fotografijos raidos konteksto, ypač kaimynų - lenkų, rusų, latvių, vokiečių, nors įžangos autorė buvo įsipareigojusi: "Fotografija vertinama kaip atskira kultūros bei meno sritis" (10 p.). Vietos tokiems vertinimams ir lyginimams buvo galima sutaupyti atsisakant atskirų fotografų gyvenimo ir veiklos aprašymų įžangoje, nes beveik viskas pažodžiui vėl susakyta gale, kataloginėje knygos dalyje.

Itin vertinga, kad autorė nepamiršta savo pirmtakų. Nacionaliniame muziejuje tai būtų 1985 m. pasirodęs Sofijos Budrytės (taigi irgi "autorizuotas") katalogas "Lietuvos fotografų darbai XIX a. - 1915 m.". Minima ir tai, kas buvo padaryta iki tol - kelrodžiu ilgai buvo J. Bulhako 1939 m. išleista knygelė "Pirmieji Vilniaus fotografai", bet naujasis Vilniaus fotografijos studijų tarpsnis prasideda nuo minėto katalogo ir po jo sekusių parodų, kasmetinių fotografijos istorijos ir teorijos konferencijų Šiaulių fotografijos muziejuje (gaila, įžangos autorė jų nemini) ir pernykštės konferencijos su įspūdingomis parodomis Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje, "Arkoje" ir "Prospekto" galerijoje. Šių pastangų apogėjus - knyga "Vilniaus fotografija", kuriai dailininkas E. Karpavičius nepagailėjo triūso, todėl turime tarptautinio lygmens fotoretrospektyvinį leidinį. Palyginti su 1985 m. katalogu, sudarymu ir spaudos kokybe "Vilniaus fotografija" skiriasi kaip dangus nuo žemės. Kam reikia įrodymų, ką davė laisvės dešimtmetis fotoleidybai, tegu pasistato abi knygas greta.

Kai kurie fotografijos istorikai per tą laikotarpį taip įniko į archyvus, muziejus, senąją spaudą, kad iš straipsnių ir studijų jau susiklosto knygos, pvz., lauktume D. Junevičiaus darbų rinktinės. Regis, Agnei Narušytei jau buvo visai lengva mūsų fotografijos meno istoriją išguldyti vadovėlyje "Lietuvos dailės istorija", į kurį fotografija pateko pirmą kartą. Bet ir sunku, nes viską suglausti į kelioliką puslapių reikia ir patyrimo, ir labai išsamaus mūsų fotografijos kelio pažinimo. Todėl neišvengta klaidų.

M. Matulytė mini ir Lenkijos fotografijos istorikų suaktyvėjimą: S. Figlarowiczius, J. Kucharska, W. Mossakowska ir kiti. "Vilniaus fotografija" turi lyg ir paralelę - 1999 m. Varšuvoje Malgorzatos Plater-Zyberk sudarytą solidų katalogą "Spojrzenie na Wilno: Fotografija Wilenska, 1839-1939" ("Žvilgsnis į Vilnių: Vilniaus fotografija, 1839-1939"). Lenktyniavimas išėjo mums į naudą dar ir todėl, kad didžiuma Vilniaus fotografų darbų tebesaugoma Vilniuje, be to, lenkų leidinio datavimas yra šiaip ar taip tendencingas.

Vilniaus fotografijų horizontus vienaip plėtė D. Junevičius, archyvuose išaiškindamas fotoateljė savininkus, vietas, datas, gilindamasis į pakankamai painias ir miglotas atskirų fotografų, pvz., J. Czechowicziaus, biografijas. Kad čia daug darbo dar liko, rodo "Vilniaus fotografijos" katalogas: daugelio autorių (Abdono Korzono, Alberto Swieykowskio, Vilhelmo Zacharčiko, Aiziko Cinawieco ir kitų) nėra nei gimimo, nei mirties datų, o ir iš biografijos dažnam surasti tik jo turėtos fotoateljė darbo metai Vilniuje. Šiuo atveju gera pradžia - pusė darbo. Į knygą dedama ir po vieną fotografiją, jeigu ji verta knygos lygmens - Antono Drueto, ateljė "Moderne" - darbai.

Tie patys horizontai savaime praplatėjo, kai į talką atėjo rusai, baltarusiai, lenkai. Taip Maskvos Istorijos muziejuje atsirado A. Swieykowskio seniausioji Vilniaus fotopanorama, dabar puošianti knygos titulinius puslapius, o atskirai išeksponuota ir pačioje knygoje. Baltarusiai papildė J. Czechowicziaus darbo Vitebske laikotarpį, J. Bulhako pėdsakus jų žemėje, lenkai, be K. Brandelio Vilniaus fotografijų, suteikė papildomų žinių apie pirmąjį Vilniaus fotografą A. Korzoną. Apie visa tai kalbėta pernai konferencijoje, kurios medžiagą netrukus Nacionalinis muziejus išleis atskiru tomu. Su juo, matyt, reiks jungti ir "Vilniaus fotografiją", kaip vaizdinę teksto dalį. Iš dalies jau dabar tas daroma M. Matulytės įžangą iliustruojant fotografų autoportretais, labai retais fotoateljė vaizdais (J. Hiksa Verkiuose), atskiromis fotografijomis. Taip įžanginė dalis vizualiai suauga su katalogine, kur irgi pateikiamos iliustracijos.

Centras - iš dviejų dalių. Didesnioji - Vilniaus architektūra, panorama, mažesnioji - portretai. Jie lyg ir ne tokie unikalūs, kaip XIX a. užsienio fotoportretas - Nadaro, Disderi, D.O. Hilo, A. Levickio ir kitų, - bet pirmą kartą pateikiami tokios geros spaudos kokybės padeda geriau įsivaizduoti mūsų fotoateljė techninį ir profesinį lygį, be to, svarbūs ir portretuojamieji. Unikali mūsų ir lenkų XIX a. vidurio fotografijos ypatybė - 1861-1865 m. sukilėliai. Nėra mūšių laukų, kaip anglo R. Fentono vaizduose iš Krymo karo ar M. Brady fotografijose iš pilietinio karo JAV. Bet metas - tas pats, drabužiai panašūs, veidai jauni, ryžtingi ir dramatiški. Szachno Privalskio ir Hermano Ratnke fotografijoje yra net kalinys. Ši fotografija turi daug paralelių su vėlesnių okupacijų metais, pvz., pokario partizanų pavieniai ir grupiniai portretai miškuose. Panašūs ir fotografijos persekiojimo būdai. "Mūsų miesteliai" (LRT) papasakojo, kaip Darsūniškyje Chruščiovo metais buvo verčiami garsieji "Vartai" su kryžiais, o viena moteriškaitė tyčia paspragsėjo fotoaparatu. Saugumas vos neužtampė jos, ieškodamas baisios antitarybinės diversijos.

Yra ir kitų fotoportreto istorinių aspektų. Kaip oriai atrodo, lyginant kad ir su dabartiniais politikais, "Alsėdžių atstovai Didžiajame Vilniaus Seime" 1905 m. brolių Czyzų fotografijoje. Buvo lietuvybės ir laisvės pradžia, vargu ar kas nujautė, kokie kryžiaus keliai laukia XX a. Vargu ar žinojo savo lemtį ir "Vilniaus žydai" 1912 m. J. Bulhako fotografijoje, bet ši tauta, amžiais vėtyta ir mėtyta, niekada neprarado tikėjimo savimi ir Dievo apvaizda. Labai išdidūs ir dienraščio "Severno-zapadnoje slovo" redaktoriai I. Serebrino nuotraukoje: dar tik 1900 m. - Rusijos imperijos puikavimasis visais nugalėtais kraštais. Neapeinami tie istorinės didybės ir jai statomų paminklų momentai ir neportretinėje dalyje, ypač brolių Butkowskių darbe "Didysis kunigaikštis Michailas vyksta į imperatorės Jekaterinos II paminklo atidengimo iškilmes 1904 09 10". Fotografija fiksuoja, laikas viską sustato į vietas. Kas šiandien Lietuvoje yra girdėjęs apie J. Bulhako portretuojamąjį - fotografą Janą Kuruszą-Vorobjovą (1878-1942)? O amžiaus pradžioje J. Bulhakas, nors mokęsis portreto meno pas vokiečių maestro H. Erfurthą, kibo į vokiečių architektūrą, palikęs fotoportretą Kuruszai-Vorobjovui, nes laikė jį esant kur kas gabesnį tam darbui. Gabusis su laiku apsileido ir paliko vos kelioliką fotografijų, tuo tarpu J. Bulhakas tūkstančiais Vilniaus vaizdų nuklojo visą spaudą. Tačiau ką apskritai žinome šiandien apie lenkų valdomame Vilniuje klestėjusį Vilniaus fotoklubą?

Kartais ir nežinomybė yra vertybė. Įžanginį knygos tekstą pradeda nežinomo fotografo įamžinta Katedros aikštė 1863 m. Po ją dar važinėjama rogėmis! Arba kas galėjo tikėtis vėl išvysti 2002 m. Vilniaus vandentiekį, užfiksuotą jo statymo metu J. Czechowicziaus fotografijoje? O kokios šimtmečio paralelės atsiveria tarp S.J. Czechowicziaus "Bernardinų tilto per Vilnią. 1870-1880", išsitiesusio knygoje per porą lapų, su į mus pasisukusiais anų laikų praeiviais, ir A. Sutkaus vaikučių, atgręžusių mums nugaras ant to paties tilto? Kaip įvairiai tekėjo laikas žmonėms, pastatams, pačiai miesto panoramai! Dailininkas E. Karpavičius nepašykštėjo erdvės išdidinimams, todėl žiūrovai neuždūsta tarp gausybės fotografijų, o išeina į platųjį fotografijos lauką, kur pats gali pasijusti veiksmo dalyviais, pvz., S. Fleury "Vilniaus panoramoje nuo Bokšto gatvės" ar J. Hermanawicziaus fotografijoje "Dominikonų gatvė po liūties Dievo Kūno procesijos dieną 1906 m.". Tai moderni audiovizualinė kalba, matoma ir parodų salėse, ir koncertuose, ir gatvėje.

Autentikos derinimas su šiuolaikišku fotografijos pateikimu - "Vilniaus fotografijos" naujoviškumas. Išsaugota pavardžių autentika, nes Vilniaus fotografijos istorija nepriklauso kokiai nors vienai tautai. Gaila, kad į literatūros sąrašą neįtrauktas V. Juodakio straipsnis, prieš ketvirtį amžiaus pasirodęs ketvirtiniame Londono žurnale "History of Photography" ir sukėlęs polemiką su lenkais dėl Vilniaus fotografijos istorijos. Dabar tokių atvirų priešstatų nebėra, jeigu ir lenktyniaujama, tai tik fotografijos istorijos tyrimo baruose ir leidyboje. Jungia meilė Vilniui, o galų gale daug reiškia ir visų jungimasis į Europą.

Įžangoje rašoma: "Arnoldo Perelmanno fotoateljė su klientais kalbėta vokiškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai" (44 p.). Matyt, neišvengiamai ir rusiškai, o A. Jurašaičio ateljė - ir lietuviškai. Bet universaliausia kalba - fotografijos. Ja Vilnius į pasaulį prabyla atvirai ir drąsiai.

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas